Gruodžio 14 ir 15 dienomis 19 valandą įvyksiančios spektaklio premjeros bus rodomos netradicinėje erdvėje – antrojo aukšto Stiklinėje salėje. Šios vietos, kur spektakliai dar nėra rodyti, pasirinkimas susijęs su „Ribų“ autorių sumanymu sukurti ypatingą santykį su žiūrovais.
„Skaitydamas pjesę, iškart pamačiau šią erdvę – baltą, švarią, kamerinę. Primenančią operacinę. Juk „Ribos“ iš esmės ir yra tam tikra dvasios operacija. O žiūrovai čia yra tarsi studentai medikai, kurie ją stebi. Viską mato iš arti, įvairiai reaguoja, galbūt alpsta ar nusprendžia nebeturėti nieko bendra su medicina... Bet patys nei operuoja, nei guli ant to stalo... Tik norėtume, kad asmeninius skalpelius jie atsineštų – savo aštrias mintis, patirtis, išgyvenimus“, - teigė spektaklio režisierius. „Ribų“ scenovaizdį sukūrė dailininkė Laura Luišaitytė ir video menininkas Andrius Paškevičius.
Julius Paškevičiaus pjesės herojus – jaunas žmogus, bandantis keisti nusistovėjusias, pasenusias gyvenimo taisykles. „Kas nustatinėja taisykles? Kas garantuoja jų patikimumą? Kodėl esu priverstas nuo kažko slėptis? Kažko bijoti? Tylėti? Kodėl su kažkuo turiu susitaikyti? Pavargau. Noriu būti teisingas. Visų pirma – pats prieš save. Žinau – yra įstatymai, yra etinės, moralinės normos. Bet tvarkos ten nėra. Privalau ją susirasti pats. Bet kokia kaina“.
Šie maksimalistiniai „karščiuojančio“ jaunuolio siekiai pradžioje įkvėpė novelę, vėliau virto pjese, kuri vystėsi ir transformavosi nuo „Atviros erdvės“ atrankos iki premjeros. „Ribų“ dramaturginė kuratorė buvo šiuo metu Australijoje gyvenanti rašytoja ir aktorė Sandra Bernotaitė, kurios pastabos padėjo Juliui Paškevičiui suteikti pjesei aiškesnę ir veiksmingesnę dramaturginę formą.
Spektaklio autoriai mano, kad „Ribos“ yra skirtos visų pirma jaunam žiūrovui, kurio emocinė „temperatūra“ atitinka pagrindinio spektaklio herojaus įkarštį. „Manome, kad mūsų žiūrovų, kurie išgyvena augimą ir santykių su pasaulio aiškinimo kančias, nereikia vien raminti, glostyti jiems galvučių... Galbūt svarbiau pamatyti, kaip kitas nusvyla, kaip jam skauda ir kokios gali būti ribų peržengimo pasekmės“, - svarsto Tadas Montrimas.
Nepalyginamai daugiau už savo kolegas sceninės ir gyvenimiškos patirties sukaupęs Valerijus Jevsejevas sutinka su tuo, kad geriau yra „supurtyti“ jaunus žmones nei ignoruoti jų problemas: „Ėmiausi šio vaidmens dėl to, kad pjesė man pasirodė be galo tikra, autentiška ir asmeniška. Jau bandėme rodyti spektaklio eskizą mano mokiniams, vyresniųjų klasių moksleiviams, ir paskui aiškiai matėme, kad abejingų tikrai neliko. Turbūt tai ir yra svarbiausia“, - teigė V. Jevsejevas.