Tiesa, Metropoliteno sceną Vaidas Vyšniauskas jau išbandė – pernai spalį į ją beveik tiesiogine prasme įskriejo žaibu, kai trečiajame operos „Samsonas ir Dalila“ veiksme teko pakeisti sunegalavusį prancūzų operos žvaigždę Roberto Alagna. Dar ką tik salotas kavinėje valgęs lietuvis pavaduojančio tenoro darbą tąsyk atliko puikiai, tad šįsyk oficialaus debiuto laukė dar labiau užtikrintas. Kaip visada daug repetavo, bendravo su bičiuliais, gerbėjais ir mėgavosi tuo, kad juo atsidūrė Metropolitene – pamatė „Toską“, „Rigoletą“, „Aidą“, kitas operas, žavėjosi kolegų profesionalumu, įspūdingomis dekoracijomis, choreografija, kurios operos sceną paverčia kone holivudiniu reginiu ir taip pavergia publiką, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Šio garsiojo teatro duris jis darsyk pravers dar šįmet – metų pabaigoje dalyvaus Piotro Čaikovskio „Pikų damos“ pastatyme. Pagrindinį šios operos vaidmenį – Germaną – jis neseniai atliko Dalios Ibelhauptaitės režisuotame spektaklyje Vilniuje. „Išties, yra kažkokios paralelės“, – juokiasi tuos pačius darbus „Vilnius City Opera“ ir Metropolitene lygindamas tenoras.
Kokia jums buvo kovo 28-oji, oficialaus debiuto Metropolitene diena?
Kaip įprasta spektaklio dieną, maždaug iki pietų buvau namuose. Toliau – ruošimasis: itališka pasta, balso apšilimas, prasidainavimas, grimas, kostiumas. Dar buvo krūva rūpesčių, kad visi draugai, kolegos gautų pakvietimus į spektaklį (šypsosi).
O jei jau kalbame apie debiutą... Kovo 28-oji – diena, kuri pakeitė mano karjerą, gyvenimą. Tikrai nesakau, kad jau viskas, viską pasiekiau ir nieko daugiau nebereikia, ne. Bet aš manau, kad tai – naujo gyvenimo etapo pradžia. Taip sutapo, kad kovo 26 dieną sukako 25-eri metai, kai esu scenoje – tą dieną 1994-aisiais Vilniaus operos ir baleto teatre dainavau Gastoną „Traviatoje“, dirigavo amžinąjį atilsį Rimantas Geniušas. Kadangi tai pirmas mano išėjimas į profesionalią sceną, galima sakyti, ir mano karjeros gimtadienis. Debiuto Metropolitene dieną jau turėjau rankose ir savo diską, ką tik išleistą amerikiečių bendrovės „Delos Music“. Jame – arijos iš mano dainuotų vaidmenų, išskyrus vieną. Taigi, daug dalykų sutapo, lyg koks mano kelio apibendrinimas.
Jaudulys turėjo būti keliagubas.
Jį ypatingai pajutau likus savaitei iki debiuto. Geriausias ginklas prieš jaudulį – pakeisti jį užtikrintumu, eiti į sceną pasiraičius rankoves ir dirbti iš tiesų. Buvo labai malonu justi didžiulį palaikymą, nes draugų ir gerbėjų suvažiavo iš viso svieto. Sulėkė iš Čikagos, Bostono, Meksikos, Lietuvos, iš Monrealio atvyko mano mama. Paaiškėjo, Brukline turiu vieną gerbėją – litvaką Richard Tombak, kurio senelis kilęs nuo Jonavos. Jis dėsto universitete ir lanko teatrą kokius penkiasdešimt metų, girdėjęs visus didžiausius solistus. Šis žmogus kolekcionuoja mano įrašus ir galvoja, jog esu vienas geriausių šių dienų tenorų. Tas pulkas pažįstamų bei draugų irgi pridėjo užtikrintumo ir pasitikėjimo savimi.
Prieš spektaklį manęs palaikyti atėjo dirigentas seras Mark Elder, kolegos, pats generalinis direktorius Peter Gelb paspaudė ranką.
Koks jausmas būti toje legendinėje scenoje?
Įsivaizduokit: mūsų operos teatro salė turi mažiau nei tūkstantį vietų, o ten – apie 3600. Ir orkestras, ir choras gerokai didesni. Gabaritai – visai kiti. Ten pasijauti lyg atsisėdęs prie rimto „Titaniko“ vairo (šypsosi). Po spektaklio jaučiau nuovargį, jis pareikalavo nemažai pastangų, juk vaidmuo – tikrai didelis, sudėtingas, jam reikia atiduoti daug vidinės jėgos.
Kuo pastatymas Niujorke labiausiai skiriasi nuo Dalios Ibelhauptaitės režiduoto „Samsono ir Dalilos“?
Pirmiausia sceninės ir techninės galimybės tenai leidžia kurti kitokius vaizdinius, dekoracijas. Galbūt Metropoliteno spektaklis statiškesnis, nors kuriant pasitelkta daug choreografijos, šokėjų, ypač – pirmame ir trečiame veiksmuose. O mes Vilniuje su Dalia itin daug dirbome ties Samsono charakteriu, nagrinėjome kiekvieną teksto žodį, sakinį, dialogą su Dalila, – koncentravomės į personažo vidų. Niujorke daugiau dėmesio tenka bendram vaizdui arba, kaip sako teatralai, stambiems potėpiams. Čia veido mimikų žiūrovai tikrai neskaito taip gerai, kaip Vilniaus salėse, nes atstumas nuo jų iki scenos gal tris kartus didesnis, užtat tam tikri dalykai turi būti matomi per tavo plastiką, judėjimą scenoje.
Jums likimas ar aplinkybės taip jau sukrinta, kad vaidmenys Metropolitene ir „Vilnius City Opera“ seka vienas kitą. Taip buvo su Samsonu, bus su „Pikų damos“ Germanu. Ką duoda galimybė vaidmenį gludinti savoje aplinkoje?
Parengti Samsono vaidmenį dar prieš trejus metus man pasiūlė Sankt Peterburgo Marijos teatras. Nors siužeto istorija tūkstančių metų senumo, bet joje labai daug aktualijų. Juk kalba eina apie asmeninę laisvę ir įsipareigojimus, Samsonas simbolizuoja kovą tarp laikinų malonumų ir amžinų vertybių, kovą kūno ir dvasios. Kadangi vaidmuo – gilus, labai gerai, kad juos galiu nagrinėti su įvairiais režisieriais, įvairiuose teatruose. Pirmus kartus koncertiniame „Samsono ir Dalilos“ atlikime dainavau su garsiuoju mecosopranu Olga Borodina, dirigavo Valerijus Gergijevas, paskui buvau pakviestas į Pekiną, Turino teatrą, dalyvavau „Samsono ir Dalilos“ pastatyme Bastilijos operoje kaip atsarginis tenoras. Paryžiuje pasinaudojau galimybe dirbti su prancūzų mokytojais, kurie jau tada sakė, jog mano prancūzų kalba pakankamai gera. Tada buvau „Vilnius City Opera“ Samsonas. Taigi, iki Niujorko tą vaidmenį jau gerokai pagromulavau.
Germaną pradėjau ruošti labai seniai. Kai prieš dešimt metų į Vilnių atvyko Jelena Obrazcova, man teko laimė su ja koncerte dainuoti finalinį operos „Karmen“ duetą. Mane išgirdusi, ji sakė, jog turėčiau imtis Germano vaidmens, būtume dainavę kartu, bet labai susirgau, teko atidėti. Galiausiai prieš dvejus metus sulaukiau pasiūlymo dainuoti keturis „Pikų damos“ spektaklius Vengrijos nacionalinėje operoje, Tada Germaną atlikau festivalyje Liucernoje, Maskvos Didžiajame teatre, Rimo Tumino pastatyme. Panagrinėti šio vaidmens buvau susitikęs su legendiniu tenoru Vladimiru Atlantovu, paskui darsyk iš arčiau į Germano charakterį, patį personažą pažvelgėme su Dalia Ibelhauptaite. Malonu dirbti su režisiere, kuri ne tik pristato bendrą spektaklio koncepciją, bet ir nagrinėja personažo būseną. Tai užpildo vidų, žinai koks – liūdnas, linksmas, melancholiškas – tavo personažas yra tarp vienos mizanscenos ir kitos.
O Metropolitene yra galimybių studijuoti, tobulinti vaidmenį su režisieriais? Ar tame teatre laukiama jau idealiai savo vaidmenį mokančių solistų?
Suprantama, ten atvažiuodamas turi būti įsisavinęs medžiagą – viską mokėti atmintinai ir suprasti, ką dainuoji. Bet atnaujinti, patobulinti tai, ką moki, ten yra visos sąlygos – dirba puikūs koučiai, sufleriai, dirigento, režisieriaus asistentai. Ir kiekvienas jų primena tam tikrus niuansus. Ten gerąja prasme yra fabrikas, kur viskuo pasirūpinama. Kai man pernai spalį per dvidešimt minučių reikėjo, galima sakyti, įšokti į sceną, klausiau: kaip tai gali įvykti? Atsakė, kad laiko pakankamai. Palydėjo į grimo kambarį, ten akimirksniu prišoko kelios grimerės. Buvau tuoj pat paruoštas ir aprengtas scenai. Aptarnavimas – aukščiausio lygio.
Į ką Metropolitene labiausiai kreipiamas dėmesys – aktorinį darbą, vokalą? Ar abu – po lygiai?
Svarbiausia, kaip susitvarkai su ta didžiule erdve. Kalbu pirmiausiai apie garsą. Kai kurie dainininkai nėra kviečiami čia, nes jų scenoje paprasčiausiai nesigirdi. Gali būti fantastiškas aktorius, bet, jei neturi vokalinių sugebėjimų, į Metropoliteną nepateksi, juk čia ne vaidybos teatras.
Koks jūsų Samsonas bus Vilniuje? Po Metropoliteno kitoks nei anąsyk?
Vilniuje jis bus tikrai ekspresyvesnis nei Niujorke, nes man labiau patinka, kai jisai truputį aktyvesnis, turi aštresnius kampus. Tokio jo nori ir Dalia. Metropolitene jis pakankamai statiškas. Ten, aišku, viską kompensuoja choro masyvumas, dekoracijos.
Gal spėjote Niujorką prisijaukinti, turite savų vietelių, kurias būtinai lankysite?
Man tiesiog labai patinka vaikščioti po Manhataną, į keletą žymesnių vietų buvau nuvykęs ir toliau jo. Palaikau tamprų ryšį su vietos lietuviais, Lietuvos konsulatu, dalyvavau jų renginiuose. Šiaip iš manęs prastas turistas ir muziejų lankytojas. Esu daugiau namisėda. O jei ten, kur dirbu, atvažiuoja žmona, tada einame abu visur vaikščioti, kažką žiūrėti, vienam nėra tam ūpo. Niujorke buvau vienas.
Tomis dienomis, kai repeticijos, viskas labai aišku: atsikeli, pusryčiauji, eini repetuoti, po to vakarieniauji ir – į lovą. O po kelių darbingų dienų turint vieną laisvą apskritai niekur eiti nebesinori. Tik pasivaikščioti, pravėdinti galvą... Kiti nuramina nervus eidami šopintis, bet tai – ne man. Čia labiau būdinga moterims solistėms.
Kaip manote, kodėl Metropolitenas laikomas viena operos Mekų? Kas ten yra tokio magiško, unikalaus?
Pradėkime nuo to, kad tai – vieta, kur susibūrė labai turtingi žmonės, kurie nepaprastai myli operą ir šiam menui aukoja beprotiškus pinigus. Užtat, ko gero, nė vienas pasaulio teatras su juo negali susilyginti finansiniais resursais. Jei žmonės skiria milžiniškus pinigus, jie reikalauja iš generalinio direktoriaus ir visos meno valdybos aukščiausios kokybės. Todėl Metropolitene diriguoja geriausi pasaulio dirigentai, režisuoja geriausi režisieriai, dainuoja geriausi solistai. Taškas. Ir, jei kažkas bando kvestionuoti, kodėl nedainuoja tas ar kitas, galbūt jam dar neatėjo eilė. Nes, jei atsiranda kažkoks išskirtinis solistas, negali būti, kad Met‘e jis nepasirodys. Labai logišką ir natūralu, kad dabar mūsų Asmik Grigorian dainuos Metropolitene – juk ji sukūrė tokio lygmens Salomėjos vaidmenį, sukėlė tokį rezonansą.
Jie mane irgi stebėjo nuo 2011 metų, kai debiutavau Otelo vaidmeniu, paskelbiau internete įrašus ir visur pasklido gandas, jog Lietuvoje atsirado toks tenoras. Kovo 27-ąją, prieš spektaklį, buvau susitikęs su Metropoliteno teatro meno direktoriumi Johnathanu Friendu – labai maloniu žmogumi. Jis ėmė pasakoti, jog girdėjo, kaip 2015 metų kovo 9 dieną dainavau Otelą Stokholme, kitą kartą – kitame teatre. Kompiuteryje suvedęs mano pavardę, šis žmogus turi visus konspektus apie mane – kur matė, klausė, kas patiko, kas – nelabai. Tas operos pasaulis tik atrodo didelis, išties – viskas persipynę, visi dalijasi nuomonėmis, rekomendacijomis.
Prieš 25 metus debiutuodamas profesionalioje scenoje tikriausiai nenumanėte, kad operos pasaulio galingieji stebės jūsų kūrybos stoteles?
Aišku, kad ne. Tuo metu kai kurie nė už ką nebūtų tikėję, kad kada nors gyvenime galėsiu dainuoti pagrindinius vaidmenis, ką jau sakyti apie Samsoną Metropolitene (šypsosi). Atsimenu, kai kažkada vienas vyresnis solistas sakė, jog esu vaidybiškai stiprus, man tinka charakteriniai vaidmenys, tai nereikia lįsti į pagrindines roles. Prieš dvidešimt metų galvojau, kad gal jis ir teisus. Nuo 2001 iki, grubiai skaičiuojant, 2009 metų Lietuvoje buvau kaip ir bevertis, neturėjau darbo. Dalyvavau nemažai perklausų. Sakydavo: „Ačiū, pažanga yra, pasimatysim kitą kartą.“ Tuo laiku pasąmonė kuždėjo, kad kažkada vieną dieną būsiu TEN, dainuosiu Otelą Metropoliteno operoje... Aišku, nuo tokios svajonės ir pačiam suspengdavo ausyse. Svajonė ta išlieka ir dabar, tik – jau realiau pasiekiama.
Kokie, jūsų nuomone, trys faktoriai nulėmė tokią sėkmingą karjerą?
Pirmas – talentas, kuris yra Dievo duotas. Tai – ne vien balsas. Ir aktoriniai gebėjimai. Dovana, kurią atsinešiau iš prigimties. Antras – pedagogai, taip vadinamieji koučiai, kokius juos pasisekė atrasti. Atsimenu, ėjau pas vieną pedagogą, pas kitą, bet labai norėjau patekti pas Virgilijų Noreiką. Atėjau: „Jūs paklausykite manęs ir, jei tinku, kažką su manimi darykite. Jei ne, renkuosi kitą profesiją.“ Toks buvo kategoriškas mano paties sprendimas. 2008 metais atradau puikų italų tenorą Gianfranco Cecchele, mokiausi iš jo. Jei talentas yra akmuo, paminklą iš jo nukala skulptoriai – dainavimo, muzikos, vaidybos pedagogai ir tu pats. Trečias dalykas – savidisciplina, pasišventimas profesijai. Negali gyventi, kaip nori, valgyti ir gerti, ką nori. Turi galvoti, kas tau tinka, kas – ne. Ir, žinoma, reikia daug dirbti.