J. Baltušio rankraščių paskelbimą galima vadinti viena svarbesnių 2016-ųjų literatūros gyvenimo intrigų. Rašytojo palikimą sudaro nuo 1969 metų rašyti rankraštiniai tomai, bendrai pavadinti „Vietoj dienoraščio“.
Pasibaigus nustatytam draudimo terminui, rašytojo dukra ir tėvo autorinių teisių paveldėtoja, Australijoje gyvenanti žurnalistė Rita Baltušytė mėnraščiui suteikė leidimą publikuoti šiuos dienoraščius, saugomus Lietuvos literatūros ir meno archyvo fonduose.
DELFI kalbinta R. Baltušytė prisipažino iš pradžių dideliu džiaugsmu netryškusi, į prašymą pagarsinti tėvo palikimą reagavusi nuosaikiai, tačiau dabar jau atlyžusi.
J. Baltušio rankraščiais „Metų“ redaktorius Antanas Šimkus susidomėjo patartas literatūrologo Rimanto Kmitos.
„Kad juos publikuoti svarbu ir įdomu, neturėjau jokių abejonių. Nes J. Baltušis – vienas įspūdingiausių XX amžiaus antros pusės lietuvių rašytojų. Jau nekalbant apie visas kontraversijas, jį lydinčias iki šiol“, – DELFI teigė A. Šimkus.
Užrašai „Metuose“ skelbiami ne nuo pradžių. Pirmajai publikacijai pasirinkta 1978-ųjų pabaiga. Tada, pasak A. Šimkaus, J. Baltušis jau buvo pasiekęs kūrybos viršūnę, atsidūręs populiarumo ir pripažinimo apogėjuje – skaitomas, mylimas ir visų laukiamas „Parduotų vasarų“, „Tėvų ir brolių takų“, atsiminimų „Su kuo valgyta druska“ autorius.
Koks jo paveikslas ir kasdienybė atsiskleidžia iš 1978 metų užrašų? Rašytojas rūpinasi romano „Sakmė apie Juzą“ leidyba. Ji stringa, cenzūra niekaip nenori praleisti epizodų, kur minimi trėmimai.
Tuo metu kuriama dokumentinė juosta „Filme – Juozas Baltušis“. Pagal sumanymo scenarijų rašytojui tenka filmuotis įvairiose Vilniaus vietose, susitikimuose su skaitytojais ir kolegomis rašytojais, važinėti po Lietuvą, lankytis Kaune, Ukmergėje, Rygoje, kur gimė, ir vaikystės krašte.
1978-ųjų rugpjūtį Vilniuje mirė rašytoja Ieva Simonaitytė. J. Baltušiui skiriama dar viena prievolė – vadovauti rašytojos palikimo tvarkymo komisijai.
Prisiėmęs pareigą, sukandęs dantis J. Baltušis redaguoja bičiulio, etnografinio teatro režisieriaus Povilo Zulono knygą „Istorijos kupiškėniškos“ („Kupiškėnai pasakoja“, 1980). Kaip galima suprasti iš redaktoriaus pastabų – rankraštis milžiniškos apimties, jo autorius išrašęs viską, ką matė.
Baltušiai statosi vasarnamį Paalksnėje, šalia Molėtų. Žmonos įgeidis tampa nemaža našta vyrui. Reikia dažnai palikti Vilnių, lankytis statybvietėje ir visais būdais skatinti pritinginčius darbininkus. Ką gi – pats stagnacijos „įkarštis“...
Po kelių mėnesių „Metuose“ bus publikuojami vėlesnio laiko – Atgimimo metų – rašytojo dienoraščiai. „Taip labiau atsiskleis visos J. Baltušio asmenybės pusės. Palikimas didžiulis, susidomėjimo nestinga, tad dienoraštis galėtų ir, manau, turėtų virsti knyga ar knygomis. Iš jų geriau pažintume rašytoją. O tai svarbu istorijai, mažų mažiausiai – literatūros. J. Baltušio dienoraštis galėtų būti lyg tiltas, suteikiantis galimybę susitikti ir diskutuoti skirtingų pažiūrų žmonėms“, – teigė A. Šimkus.
Paskutiniais gyvenimo metais J. Baltušis nelengvai ir gal kiek neadekvačiai pergyveno politines permainas, Lietuvos nepriklausomybės siekius. Ištikimi jo skaitytojai masiškai atsisakė rašytojo knygų, siuntė į namus ir Rašytojų sąjungą, net degino. Anykščiai atėme miesto garbės piliečio vardą, kurį teikdami taip varžėsi su kupiškėnais. Prie J. Baltušio durų buvo net pridergta... Į amžinybę rašytojas iškeliavo 1991 metų vasario 4–ąją, šermenys ir laidotuvės buvo kuklūs. Dabar J. Baltušis tarsi atrandamas iš naujo, vienas tokios permainos ženklų – dienoraščiai ir nemenkas susidomėjimas jais.
– Gal žinote, kas J. Baltušį paskatino rašyti dienoraštį? Regis, ištraukas parinkote iš vėlesnio laiko, nei dienoraštis buvo pradėtas? – DELFI kalbino rašytojo dukrą Ritą Baltušytę.
– Ištraukas parinkau ir jas skelbti nutariau ne aš, o „Metų“ redaktorius A. Šimkus. Aišku, su mano pritarimu.
Kas paskatino dienoraštį rašyti, J. Baltušis pats paaiškina pirmame 1979 metų įraše: „Užrašinėju, laiko nutrūkęs, sau pačiam, nors vargu ar kada nors teks man perskaityti visus šituos užrašus. Tenka apsiriboti ir tuo, kad išsakau kai kurias savo mintis, išgyvenimus, tuo palengvindamas sau jų naštą, kartais gana stipriai slegiančią pečius, negalint išsakyti visko, arba išliet kūriniuose raštu.“
– Daugiau ar mažiau žinomi tuometiniai Lietuvos kultūros, politikos veikėjai – palyginti nedidelė bėda: apie juos dar galima ką nors perskaityti internete. Tačiau jaunesnei kartai, spėju, būtų įdomu ir paranku sužinoti, kurie artimieji yra minimi dienoraštyje ir kokiais saitais jie susiję su rašytoju? Violeta, Rokas, Akvilė, Marytė, Milda, Dalia...
– Na, prie kiekvieno vardo, įskaitant ir jūsų paminėtus, tekste kaskart nurodomos ir „pareigybės“ – mano duktė, sesuo, brolis, žentas ir pan. Taigi Violeta – šviesaus atminimo jaunesnioji mano sesuo Violeta Juzėnaitė-Pulikienė, architektė, Lietuvos kino studijos ilgametė dailininkė dekoratorė; Rokas Valaitis, įdukros Dagnės Jakševičiūtės sūnus, labai mylimas su seneliais (J. Baltušiu ir M. Mironaite) augęs anūkas, puikus dizaineris, gyvena Klaipėdoje; Akvilė Zavišaitė – irgi šviesaus atminimo mano dukra, dailininkė, mirė Australijoje keturiais mėnesiais vėliau už dieduką (prašau netaisyti, taip vadinome); Marytė – taip pat jau amžiną atilsį vyresnė tėvo sesuo Marytė Juzėnaitė, buvo vienuolė ir labai puiki siuvėja; Milda – gerokai už J. Baltušį jaunesnė pusseserė Milda Ručinskienė, gydytoja psichiatrė, slaugiusi jį prieš mirtį.
Dalia? Iš 1978 metų gruodžio 28 dienos įrašo galima suprasti, jog tai – nelaiminga meilė. Žinot, yra dalykų, kurių vaikams apie tėvus, o tėvams apie vaikus nereikia žinoti, juolab apie juos viešai pasisakyti. Tad jei ir žinočiau daugiau, pasinaudočiau proga patylėti...
– Ar dienoraštyje išsakomos nuomonės iš rašytojo lūpų nuskambėdavo šeimoje, artimiausių žmonių aplinkoje?
– Taip, nuskambėdavo. Ir ne tik artimiausių žmonių aplinkoje, bet ir viešai, pavyzdžiui, susitikimuose su skaitytojais visoje Lietuvoje, Rašytojų sąjungoje ir kt. Manau, dar yra tų susitikimų dalyvių, kurie prisimena.
Štai Rūta Bruzgienė socialiniuose tinkluose rašo: „Visą laiką kandžiojo tarybų valdžią ir gelbėjo žmones, kaip galėjo, padėjo, kaip galėjo. Mokėjo gudrauti Rašytojų sąjungoje, bet, regis, nė vieno privalomo pasmerkti, neįdavė, o viskas baigdavosi kalbomis. Buvo išmokęs reikiamą partinį žargoną. Tuo metu su M. Mironaite buvo Lietuvos šviesuliai ir antisovietinės ideologijos. Mama su Monika itin artimai bendravo, ir su J. Baltušiu taip pat. Kiek jis važinėjo po Lietuvos mokyklas, ir niekuomet nebijojo aštriai kalbėti, apie ką kiti net nebūtų drįsę pasvajoti.“
– J. Baltušio dienoraštis Lietuvoje sukėlė nemažą diskusiją. Tai rodo, kad šios asmenybės mįslė vis dar neįminta. Net ir dienoraštis to nesugeba padaryti. Priešingai – vėl iškelia skirtingas nuomones. Vieni mėgina rašytoją pateisinti, kiti vadina konformistu, kuris vienaip galvojo, kitaip kalbėjo, naudojosi sovietinei nomenklatūrai teikiamomis malonėmis ir pan. Galbūt prisimenate, ką jis pats kalbėjo apie tokią savo situaciją?
– Aišku, kad prisimenu. Tačiau, kaip žinote, man J. Baltušis yra tėvas. Žmonių nuomonė apie jį man svarbi, bet nepykite, nepradėsiu dabar aiškinti, kaip ir kas buvo. Kas tikrai domisi – žino arba gali sužinoti, o kas svaidosi šabloniškais epitetais – nežino ir nenori žinoti (arba turi kitų sumetimų).
Kai prasidėjo jo pjudymas 1989 metais, mums su Violeta tėvas yra pasakęs: „Manęs nereikia ginti, mano knygos mane apgins.“ Tikiu, kad ir būtų apgynusios, jeigu būtų buvusios paliktos bent jau mokyklų programose.
O kad net ir dienoraštis nesugeba įminti šios asmenybės mįslės, gal per drąsu tvirtinti, tik kelių mėnesių įrašus paskaičius. Kita vertus, jis ir pats (1979-uosius pradėdamas) apie dienoraštinius užrašus sako: „Nemanau, kad jie kada nors ir kam nors būtų įdomūs ar kokiam nors reikalui naudingi, kažką papildantys ar padedantys spręsti kokius nors klausimus.“
– Iš dienoraščių atsiskleidžia gana prieštaringas sovietmečio žmogaus portretas. Vienaip jis mąsto likęs su savimi ir gerokai kitaip turi prabilti viešai. Net ne viešai – ir vieno žmogaus draugijoje. Šiuo požiūriu labai geras ir charakteringas pavyzdys – asmeninė, „tylioji“ nuomonė apie Romo Gudaičio romaną ir mintys, išsakomos balsu debiutuojančiam romanistui į akis, jo akivaizdoje. Kaip tėvo poziciją vertinate dabar: ar jis turėjo klausytis vidinio balso ir kuo mažiau kontaktuoti su valdžia, nesinaudoti ja? Ir ar galėjo?
– Ir vėlgi, ne dukteriai „prieštaringo sovietmečio žmogaus portretą“ nagrinėti. Mūsų santykiai buvo sudėtingi, bet visada didžiavausi juo kaip rašytoju bei jo pozicija ir tada, kai bene vienintelis iš Tarybų Sąjungos rašytojų prabilo gindamas Aleksandrą Solženicyną ir tada, kai – dovanokit už posakį – neišvertė kailio besikeičiant santvarkai.
O, beje, kodėl jūs manote, kad Gudaičiui „tyliosios“ nuomonės nepasakė? Gal tik nenorėjo iš naujo užrašinėti dienoraštyje? Užfiksavo vien pasidalinimą patyrimu su jaunu autoriumi. Juolab, kad ta nuomonė ne tokia jau ir tyli…
– Kokių reakcijų tikėjotės atiduodama tėvo dienoraštį viešumai ir kokių susilaukėte po pirmųjų jo publikacijų „Metuose“?
– Tiesą sakant, didelės reakcijos nesitikėjau, išskyrus per ketvirtį amžiaus nusibodusius paviršutiniškus politinius pareiškimus. Tad buvau maloniai nustebinta man prieinamoje virtualioje erdvėje pasirodžius ir geranoriškiems pasisakymams bei atsiminimams, ir netgi raginimams išleisti viską atskira knyga.
– Ar ji bus?
– Kol kas atsakyčiau vienu žodžiu – nežinau. Idėjų, sumanymų yra. Tačiau kas man tikrai nepatiktų – supriešinti Lietuvos žmones, kad ir vėl pasipiltų politiniai vertinimai, priekaištai. Pagiežos mažiau, bet vis tiek jos liko. Net išsilavinę, literatūros sityje dirbantys žmonės, mano akimis žiūrint, kartais šneka niekus.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomos Lietuvos ir su ja susijusios garsios asmenybės.
