Menininkas savo kūryba toli pranoko laiką. Kurdamas dramos ir operos spektaklių scenovaizdžius, L. Truikys novatoriškai sprendė menų sintezės problemas, originaliai siejo senųjų civilizacijų, Vakarų Europos bei lietuvių liaudies meno motyvus, kūriniuose siekė atskleisti filosofinių idėjų gelmę.
Kaip labiausiai tinkančią menų sintezei sritį, jis pasirinko operą. Būtent operos scenoje su neregėta jėga išsiveržė išskirtinė dailininko erudicija, maksimalizmas, įvairiapusis talentas. Vilniaus operos scena atvėrė stulbinantį scenografo genialumą vizualizuoti muziką, priversti skambėti vaizdą, paversti muzikinį garsą plastine forma, kasdienybę – ritualu. Čia jis tapo operos scenografijos novatoriumi, pasiekdamas plastinių ir muzikinių spektaklių formų sintezę.
XX a. 8-ajame dešimtmetyje menininkui pavyko maksimaliai įgyvendinti idealistinius dailės ir muzikos sintezės siekius. Būtent šis laikotarpis sulaukia daugiausiai dėmesio. Tada vienas po kito sukurti patys reikšmingiausi L. Truikio darbai – G. Verdi operų „Aida“ (1975) ir „Don Karlas“ (1978) scenografija bei kostiumai, neįgyvendintos „Otelo“ (1981) dekoracijos.
Konferencijoje pranešimą „Neužsimerkite, kai šitoks grožis prieš akis“ skaitys Rasa Ruibienė iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus. Pranešėja atskleis kūrėjo asmenybę. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotoja Dangira Buzytė kalbės apie turtingą Liudo Truikio scenografijos kolekciją šiame muziejuje.
Dr. Helmutas Šabasevičius (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilniaus dailės akademija) aptars L. Truikio paskutinį apipavidalintą kūrinį Valstybės teatre – Eugène`o d’Alberto „Mirusios akys“. Dr. Radvilė Racėnaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) dalinsis įžvalgomis apie Lietuvos praeities heroizaciją – L. Truikio scenovaizdžių eskizus Jurgio Karnavičiaus operai „Gražina“(1966). Juose dailininkas panaudojo okupantų uždraustą valstybės herbą.
Dr. Vytautas Tumėnas iš Lietuvos istorijos instituto apžvelgs L. Truikio ezoterines pažiūras komplikuotu laikmečiu, tautiškumo ir rytietiškumo dermę šioje asmenybėje. Doc. dr. Miglė Lebednykaitė (Vilniaus dailės akademija, Lietuvos nacionalinis muziejus) pratęs šią temą, aptardama kinų ir japonų meno atspindžius L. Truikio scenovaizdžiuose „Turandot“ ir „Madam Baterflai“.
Dr. Raimonda Bitinaitė (Lietuvos dailės istorikų draugija, Lietuvos dailininkų sąjunga) kalbės apie tai, kaip L. Truikys buvo atmestas sovietų, bei apie neįgyvendintą kūrėjo scenografiją Giuseppe Verdi operai „Otelas“. Prof. dr. Ramutė Rachlevičiūtė (Vilniaus dailės akademija) papasakos apie L. Truikio gyvenimo „draugą“ (taip savo žmoną vadino pats scenografas) – operos solistę Marijoną Rakauskaitę. Aldona Kuprelytė iš Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos primins apie L .Truikio
gimtinę – Pagilaičius. Konferenciją užbaigs atsiminimų popietė, kurioje dalyvaus dr. Marija Nijolė Tumėnienė, teatrologė dr. Audronė Girdzijauskaitė, fotomenininkas Rimantas Dichavičius.
M. K. Čiurlionio muziejuje, Kaune, atidaryta paroda „Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus prisidėjo prie šios parodos įgyvendinimo beveik pusšimčiu L. Truikio saugomos kolekcijos kūrinių.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma daugiau nei trys šimtai Truikio scenografijos eskizų, sukurtų 1932–1983 metais, skirtų Valstybės teatro, Lietuvos SSR valstybinio akademinio operos ir baleto teatro ir Kauno valstybinio muzikinio teatro pastatymams.
Konferencija vyks Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzeotekoje (įėjimas iš Klaipėdos gatvės). Įėjimas į renginį atviras. Konferencijos sumanytoja – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzikos ir dailės skyriaus vedėja Aušra Endriukaitienė.
