Minint V. Žalakevičių – išskirtinis filmo „Niekas nenorėjo mirti“ seansas

„Kinas – pavojinga, užkrečiama ir sunkiai išgydoma liga“, – bene dažniausiai cituojamas talentingo lietuvių kino režisieriaus ir scenaristo Vytauto Žalakevičiaus sakinys. Režisierius buvo gyvas to įrodymas, tikras kino fanatikas, padovanojęs ne vieną laikui atsparų kino kūrinį.

Minint prieš du dešimtmečius išėjusį menininką, lapkričio 15 dieną „Skalvijos“ kino centras kartu su Lietuvos kino centru kviečia į specialų filmo „Niekas nenorėjo mirti“ seansą. Galutinai restauruotą ir suskaitmenintą filmą pristatys kino kritikė Rasa Paukštytė, parengusi knygą apie V. Žalakevičiaus kūrybą „Aš nežinau...“, atsiminimais iš filmavimo aikštelės dalinsis aktoriai Regimantas Adomaitis ir Juozas Budraitis, vienas filmo operatorių Jonas Tamoševičius, kino kritikė Izolda Keidošiūtė.

Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ išskirtinis Lietuvos kinematografe ne tik dėl talentingos režisūros, paveikių vaidmenų. Tai pirmasis pasakojimas apie pokario Lietuvos kaime vykusias kovas, kuris iki šiol kelia diskusijas ir dalija žiūrovus į skirtingas stovyklas.

Į kritiką V. Žalakevičius taip atsakė: „Mūsų filmas ne apie tuos, kurie žudė, ne apie tuos, kurie buvo šalia kovos, užsisklendę laukė jos baigmės, troško išlikti, o ne kovoti. Jis skirtas tiems, kurie žuvo, tiems, kurie kovojo. Kovojo už teisę gyventi ir mylėti, už teisę svajoti ir vadintis žmogumi“.

Tik per stebuklą „Niekas nenorėjo mirti“ pasiekė kino ekranus: aukšti šalies pareigūnai buvo pasiruošę filmą numarinti, pasipiktinę jame vaizduojamais „banditais“. Tačiau V. Žalakevičius nepasidavė – pavogė filmo juostą ir pats ją nugabeno į Maskvą, kur, laimei, tuometiniam sovietinio kino vadovui „Niekas nenorėjo mirti“ taip patiko, kad šį pavadino sovietiniu vesternu ir palaimino tolesnį jo likimą.

Aistringai profesijai pasišventęs režisierius nemėgo būti kalbinamas, juolab filmuojamas. Bene vienintelis valandos trukmės pasikalbėjimas yra išlikęs I. Keidošiūtės laidoje. Paklaustas, kas esąs – režisierius ar scenaristas, V. Žalakevičius susimąstė: „Kas aš esu, aš nežinau“. Tačiau tuoj pat pasitaisė: „Aš žinau, kas aš esu. Aš esu kino režisierius“.

Kaune gimęs V. Žalakevičius pradėjo studijuoti kino režisūrą 1951 m. Sąjunginiame kinematografijos institute, grįžęs dirbo Lietuvos kino studijoje, tapo jos meno vadovu. Kine debiutavo Petro Cvirkos ekranizacija „Skenduolis“ (1956), netrukus išgarsėjo filmais „Adomas nori būti žmogumi“(1959), „Vienos dienos kronika“ (1963), „Savaitgalis pragare“ (1987), „Atsiprašau“ (1982). V. Žalakevičius buvo daugelio filmų scenaristas („Jausmai“,1966, „Sadūto tūto, 1974, „Faktas“, 1980), scenarijų bendrautoris („Ave vita“ ir kt.).