Marija Černiauskaitė gimė Zarasuose, mokėsi Zarasų gimnazijoje. Nuo vaikystės žavėjosi nebyliu kinu, aktoriaus menu ir svajojo tapti aktore. 1953 m. baigė Lietuvos valstybinio dramos teatro vaidybos studiją, jos dėstytojai buvo žymūs to meto menininkai: Povilas Bekeris, Valys Derkintis, Juozas Grybauskas, Aleksandras Kernagis, Juozas Siparis ir kiti. 1953–1960 m. ir nuo 1961 m. Marija Černiauskaitė buvo Klaipėdos dramos teatro aktorė; 1960–1961 m. dirbo Kauno dramos teatre.
Marija Černiauskaitė teatre sukūrė virš šimto dvidešimties vaidmenų. Jos debiutas buvo Maša I. Krylovo „Madų salone“ – vienas pagrindinių vaidmenų. Marija Černiauskaitė buvo pirmoji Lietuvos Džuljeta: suvaidino šį vaidmenį antraisiais kūrybos metais režisieriaus V. Limanto spektaklyje V. Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“ (1955). Tapusi legendine klaipėdiškių Džuljeta, Marija Černiauskaitė netrukus buvo pakviesta į Kauno dramos teatrą, per metus ten sukūrė keturis vaidmenis, tačiau ją traukė grįžti į Klaipėdos teatrą, savąją aktorinę mokyklą. Aktorė, pasižymėjusi kaip lyrinių-dramatinių vaidmenų kūrėja, čia atsiskleidė kaip charakterinė aktorė: meistriški vaidmenys I. Kočergos dramoje „Laiko meistrai“, K. Sajos „Abstinente“, P. Gaidžio režisuotose komedijose atskleidė jos komiškumo gamą.
1969 m. scenos šviesą išvydo P. Gaidžio režisuota Just. Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“, o joje – Marijos Černiauskaitės Morta, vienas iškiliausių vaidmenų nacionalinio teatro scenoje. Pasak teatro kritikės D. Rutkutės, Mortos „išmintinga beprotybė“ skambėdavo kaip iššūkis pasaulio žiaurumui; jos vaidyba buvo „artima tradicinei klasikinės tragedijos atlikimo manierai, emocionali“.
1973 m. aktorė sukūrė Barboros Radvilaitės vaidmenį (J. Grušas „Barbora Radvilaitė“, rež. B. Gražys) – tai herojiška asmenybė, spinduliuojanti vidine jėga. 1978 m. ji sukūrė Sofijos Čiurlionienės (J. Glinskis „Po Svarstyklių ženklu“, rež. P. Gaidys) vaidmenį – tai buvo vienas iš nedaugelio spektaklių, kur Marija Černiauskaitė-Barauskienė ir Balys Barauskas vaidino vyrą ir žmoną. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje iškilo įsimintinos Aktorės Benigna (Just. Marcinkevičiaus „Mažvydas“, rež. P. Gaidys) ir Marta (E. Olbis „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“, rež. V. Čibiras). Žiūrovai ir kritikai, išvydę stiprius ir skirtingus moterų vaidmenis, negalėjo atsistebėti Aktorės talentu. Po trejų metų žiūrovai vėl pamatė Mariją ir Balį vaidinant vyrą ir žmoną – vengrų režisieriaus I. Šandoro interpretuotoje A. Kerteszo komedijoje „Vardinės“, vėliau – P. Gaidžio itališkoje A. Nikolajo komedijoje „Vyras ir žmona“.
1985 m. Marija Černiauskaitė sukūrė istorinę heroję Žozefiną P. Gaidžio režisuotoje F. Brucknerio komedijoje „Napoleonas Pirmasis“; tarp didžiųjų jos darbų ir Lauros vaidmuo P. Gaidžio režisuotoje A. Strindbergo dramoje „Tėvas“ (1989).
2003 m. rež. P. Gaidžio spektaklyje „Kvartetas“ (R. Harwoodo pjesė) Aktorė sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų – Džinę Horton. „Trapi, ligos kamuojama Marijos Černiauskaitės Džinė Horton kartu su scenos bendražygiais įrodė, kad aktorystei senaties nėra, kad talentas neturi amžiaus“ (S. Galkauskaitė).
1975 m. Marijai Černiauskaitei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas, o 1986 m. – Lietuvos liaudies artistės garbės vardas, tuo metu aukščiausias įvertinimas.
Marija Černiauskaitė buvo subtili, jausminga, kilnia prigimtimi apdovanota teatro Kūrėja. Jos talentingai sukurti vaidmenys liks Lietuvos teatro istorijoje kaip legenda ir siekiamybė jaunosioms teatro kartoms.
Klaipėdos dramos teatras išplatintame pranešime reiškia nuoširdžią užuojautą Marijos Černiauskaitės-Barauskienės dukroms Eglei Barauskaitei-Meškauskienei ir Jūratei Barauskaitei, šeimai, draugams ir kolegoms.
Atsisveikinimas su Velione – rugsėjo 10 d. nuo 17 val. laidojimo namuose „Aterna“ (Joniškės g. 36, Klaipėda), rugsėjo 11 d. – nuo 10 val. Karstas išnešamas rugsėjo 11 d. 14 val. Mišios – rugsėjo 11 d. 7.40 Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje (Rumpiškės g. 6). Marija Černiauskaitė-Barauskienė bus laidojama Joniškės kapinėse.