„...kaip skaudu rašyti, kad tiek daug temų liks neaptartų, tiek daug kelių – nenuvažiuotų, tiek kelionių idėjų nerealizuotų ir tiek daug takų nebepalies jo pėdos, daugybė projektų – tik eskizuose, o paveikslai taip ir liks be paskutinio potėpio... Jis man visuomet atrodė tarsi mokytojas, savotiškas guru, kuris ne visuomet buvo suprastas, o gal ne visuomet ir norėjo būti suprastas... koks jis bebūtų buvęs – sunku rašyti būtuoju laiku. Didžiulė užuojauta dukroms, VDA Kauno fakulteto kurso draugams, ir visiems, pažinojusiems Valdą Gilių“, – savo feisbuko paskyroje rašo Utenos kraštotyros muziejaus direktorė Jovita Nalevaikienė.
Kaip tinklapyje mmcentras.lt rašo menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, šis menininkas apdovanotas daugeliu sugebėjimų, bet nelinkęs savo atradimus ilgai ir nuosekliai vystyti. Jis nebijo klaidų ir lyg genamas nuolatinio paieškos proceso pradeda viską iš naujo. Gilius išbando įvairiausias meno sritis, stilius, išraiškos priemones ir medžiagas. Nemažiau įvairi ir menininko temų, bei motyvų įvairovė.
„Svarbią ankstyvosios Giliaus kūrybos dalį sudaro ansambliažai ir objektai. Liškiavos vienuolyne ir jo prieigose menininkas rinko senovinius ir senus aprūdijusius bei aplūžusius daiktus. Šios „privačios archeologijos“ pasekoje jis sukūrė visą ciklą ansambliažų iš tokių radinių, dažniausiai juos papildydamas tapyba. Laiko ir irimo pėdsakų paženklintų radinių fragmentus jis paversdavo paslaptingais ir reikšmingais. Svarbia priemone šiam tikslui tapo jų įkomponavimas abstrakčiame fone, nutapytame žalia arba raudona spalvomis.
Nuo kūrinių su radiniais Gilius perėjo prie visai kitų ieškojimų. Eilę metų jis fotografavo džiazo festivalį Birštone, Druskininkų architektūros ir gamtos vaizdus. Kelionės į Veneciją rado atspindį ne tik šio miesto fotografijų cikluose, bet ir didelėje grafikos kūrinių serijoje Venecijos karnavalo motyvais. Pagrindinės išraiškos priemonės čia buvo juodo ir balto kontrastas, bei siurrealistiniai pasakiški įvaizdžiai.
Tapyba yra tik sudėtinė plačios kūrybinės Giliaus veiklos dalis, bet būtent šioje srityje visa grupė kūrinių prilygsta geriausiems jo kartos tapytojų darbams. Tapydamas jis glaudžiai priartėjo prie prie savo dar besimokant ir vėliau, po studijų Kaune, sutiktų tapytojų Rimvido Jankausko (Kampo), Arūno Vaitkūno ir Elenos Balsiukaitės meninių ieškojimų. Kaip ir pastarieji, jis dažniausiai renkasi dideles drobes ir ekspresyvią, gestišką tapymo manierą. Artimiausias šiame rate jam yra Kampas, su kuriuo Gilius pradėjo bendrauti dar besimokydamas Kaune. Tik Kampo pamėgtus horizontaliai išilgintus ir artėjančius prie kvadrato formatus jis pakeičia vertikaliais. Abu menininkai sugeria realybės įspūdžius ir vėliau juos apibendrina iki lakoniškų ženklų ir emocionalių spalvinių santykių. Giliaus, kaip ir Kampo su Vaitkūnu, tapyboje labai svarbus vaidmuo tenka intensyviai mėlynai spalvai. Jei Kampas paveiksle pasirinkdavo mėlynos monochromiją, o Vaitkūnas - mėlynos ir ryškių lokalinių spalvų kontrastus, tai Gilius išnaudoja abi priemones ir ieško naujų derinių. Duslią mėlyną jis derina su juoda, medžių žievės ruda ir augmenijos žaluma, o žydrą – su skaisčiai geltona ir rausva.
Kampo paveikslas „Good – bye sinagoga“, nutapytas 1991 metais, inspiravo 2005 -iais Giliaus sukurtą kompoziciją „Natiurmortas su gėle rankoje“. Kampo kūrinyje mėlynai spalvai teko simbolinis vaidmuo. Apleistos šventyklos, kurioje menininkas tapė, sienų mėlyna tarsi nesuvaldomu verpeto gūsiu išsiveržia į atviras erdves. Giliaus paveiksle šis mėlyno verpeto motyvas cituojamas, bet jam priešpastatoma paslaptinga, efimeriška geltona figūra su puokšte ištiestoje rankoje.
Plokštuminis jo tapybos kompozicijų charakteris gali būti pagyvintas santūriu gilumos perteikimu, kai spalvos dėliojamos ne tik viena šalia kitos, bet ir sluoksniuojamos. Menininkui svarbus preciziškas spalvos pasirinkimas ir pačios dažo materijos įvaldymas. Ankstyvaisiais metais tapęs aliejumi, vėliau jis atsisako tirštų paviršių ir pereina prie akrilo dažų vartojimo. Akrilo dažus jis gaminasi pats ir maišydamas rūpestingai išgauna siekiamą tono intensyvumą.
Giliaus santykis su gamta panašus į bendraminčių ir kartu savitas. Liškiavoje ir Druskininkuose gyvenantis ir dirbantis menininkas daug laiko praleidžia stebėdamas gamtą nuošaliose kertelėse. Čia jis ne tik ieško susikaupimo, bet ir nepaliaujamai stebi. Nesiskirdamas su fotoaparatu, jis niekada netapo etiudų ar nedaro eskizų gamtoje. Regimieji įspūdžiai jam svarbūs kaip impulsas visiškai laisvoms improvizacijoms gamtos tema.
Plaukiant Merkio ir Ulos upėmis menininką patraukia sraunus vanduo, kaip nuolatos tekantis ir kintantis elementas. Panašus menininko santykis yra ir su danguje nuolat kitaip išsidėstančiomis debesų konstaliacijomis. Į augmeniją jis taipogi žvelgia kaip į nuolatos besitransformuojančią materiją. Visi peizažai drobėse interpretuojami kaip didesnės gamtos visumos fragmentas. Vertikalūs formatai ir judėjimo ritmas išryškina augalų stiebimąsi aukštyn.
Nors Giliaus paveiksluose neatpažinsime konkrečių gamtovaizdžių, bet juose atskleidžiama tai, kas kraštovaizdžio kolorite ir apšvietime yra nepakartojama ir ypatinga. Peizažai jo paveiksluose betarpiškai persipina su interjero motyvais, riba tarp lauko ir vidaus erdvių nusitrina. Realūs motyvai virsta fantastiniais. Gėlės vazonuose išdidėja iki milžiniškų medžių, žmonių figūros praradę kūno apimtis ir svorį, plevena ore. Visi aplinkos motyvai yra stipriai abstrahuojami. Jie domina autorių ne tiek kaip poetinis įvaizdis ar estetiškai, bet ir savo energija.
Prie abstrakčių kompozicijų priartėjantys menininko paveikslai pasižymi didele kompozicine įvairove. Ir vis tik galima išskirti kelis jo komponavimui būdingus bruožus. Visos drobės pasižymi išbalansuotomis techtoniškomis struktūromis, kurioms dinamiškai kontrastuoja impulsyvi plačių potėpių ekspresija“, – rašė R.Jurėnaitė.