Apibūdinant teatrologės, literatūrologės, garsios visuomenininkės ir kultūros veikėjos Irenos Veisaitės asmenybę visada buvo sakoma, kad ji viena tų žmonių, kurių gyvenimas įkūnija visą epochą. Taip, neabejotinai, I. Veisaitė – viena jų. Tarpukario Lietuvoje, žydų šeimoje gimusiai I. Veisaitei teko išgyventi Holokaustą.
Vieno gyvenimo istorija, aprėpė keturias, radikaliai skirtingas epochas – tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos laiką, sovietmetį, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir įtvirtinimą.
Germanistė, teatrologė, ilgametė „Atviros Lietuvos fondo“ tarybos pirmininkė prof. I. Veisaitė niekada nesileido į atsiminimus, nerašė dienoraščio.
Visgi I. Veisaitės likimą suspėjo aprašyti istorikas, praeities tyrinėtojas Aurimas Švedas – ištisus ketverius metus kalbino profesorę I. Veisaitę apie jos asmeninę ir kūrybinę biografiją, tarpukario Kauną, Holokaustą, sovietmetį ir nepriklausomybę. Apie patirtis ir netektis žmogaus, kuriam likimas lėmė gyventi žiauriame, agresyviame XX amžiuje. Galiausiai išleista knyga – „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ .
Anuomet, dar 2016-aisiais, tik pasirodžius minėtai knygai I. Veisaitė prisipažino, kad nėra linkusi kalbėti praeities temomis, nes nenorinti į ją sugrįžti.
„Man kur kas svarbesnė dabartis ir kokią ateitį ji mums žada“, – kalbinama knygos bendraautoriaus, per tiesioginę DELFI TV konferenciją teigė profesorė.
Panašūs pokalbiai jai buvo tapę nemenku iššūkiu. „Supratau, kad žiūrėjimas į praeitį, mėginimas suvokti, kas su tavimi įvyko, yra savotiškas atsisveikinimas su gyvenimu. Buvo įdomu, tačiau vis tiek visada galvoju apie ateitį“, – yra sakiusi I. Veisaitė. Visą straipsnį galima rasti ČIA.
Oficialiame Goethe's instituto oficialiame tinklapyje skelbiami I. Veisaitės biografijos faktai:
Žinoma Lietuvos inteligentijos atstovė gimė 1928 m. Kaune. I. Veisaitė lankė jidiš pradžios mokyklą, o namie su tėvais bendravo lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis. Mokslai mokykloje truko neilgai. Kai 1941 m. birželį naciai okupavo Lietuvą, ji pateko į Kauno getą. 1941 m. liepą buvo nužudyta jos motina.
1943 m., lietuvių draugų išgelbėta iš geto, I. Veisaitė atsidūrė Vilniuje, kur gyveno svetima pavarde ir dirbo vaikų namuose. Viena iš ją priglaudusių moterų, kurią ji vadino antrąja motina, 1946 m. buvo suimta ir ištremta į Sibirą.
Antroji sovietų okupacija Irenai Veisaitei reiškė išlaisvinimą, tačiau netrukus ją ėmė persekioti sovietų saugumas. Paklausiusi patarimo bėgti iš Vilniaus, ji atsidūrė pas giminaičius Maskvoje, kur studijavo germanistiką. 1963 m. tuometiniame Leningrade I. Veisaitė apgynė disertaciją apie vėlyvąją Heinricho Heine’s lyriką.
1953–1997 m. ji buvo Vilniaus pedagoginio instituto docentė, dėstė Vakarų Europos ir vokiečių literatūros istoriją. Kai 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, Irenai Veisaitei buvo 62-eji. 1999 m. ji tapo Vilniaus pedagoginio universiteto garbės profesore.
Ji paskelbė per 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje, yra uždrausto užsienio literatūros vadovėlio bendraautorė ir kelių knygų sudarytoja. Taip pat yra mokyklinių vadovėlių bendraautorė, keliolikos knygų sudarytoja.
Atkurtoje Lietuvos valstybėje I. Veisaitė ėmėsi steigti G. Soroso fondo filialą (Atviros Lietuvos fondą).
Dalyvaudama tarptautinių kultūros tinklų veikloje ji iki šiol bendradarbiavo su Soroso fondu ir kitomis institucijomis, buvo kviečiama į tarptautines mokslines ir politines konferencijas.
I. Veisaitė vadovavo Thomo Manno kultūros centrui Nidoje, iki 2011 m. buvo šio festivalio kuratoriumo narė. 2011 ir 2012 m. ji buvo Tarptautinių jaunimo debatų globėja Lietuvoje.
Dalyvaudama kultūriniame Vilniaus gyvenime I. Veisaitė pastaraisiais dešimtmečiais rūpinosi ryšiais su vokiečių kultūros organizacijomis – nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ji inicijavo daug kultūros mainų projektų.
Būdama viena iš nedaugelio Lietuvos žydų, išgyvenusių holokaustą, I. Veisaitė visuomet pasisakydavo už santaiką, stengėsi puoselėti lietuvių ir žydų dialogą.
I. Veisaitė pelniusi daug garbingų apdovanojimų:
1995 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas; 2002 m. – Metų tolerancijos žmogaus titulas, kurį suteikia Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ (Vilnius); 2006 m. – Barboros Radvilaitės medalis už ypatingus nuopelnus kultūrai ir švietimui; 2008 m. – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklas.
2012 m. Goethe's institutas I. Veisaitę apdovanojo Gėtės medaliu už viso gyvenimo veiklą, kuri buvo varomoji vokiečių ir lietuvių kultūrinių mainų jėga, už kūrybiškumą ir pilietinę drąsą sakyti tai, kas ne visiems patinka.
2015 m. LR Vyriausybės kultūros ir meno premija; 2019 m. Lenkijos Respublikoje, Seinuose įsikūręs Tautų, kultūrų ir menų „Paribio“ fondas skyrė „Paribio Žmogaus“ („Człowiek Pogranicza“) titulą; 2020 m. Vokietijos Federacinės Respublikos ordino „Už nuopelnus“ Didysis kryžius (Großes Bundesverdienstkreuz).