R. Rakauskas gimė 1941 metais Akmenėje. Vilniaus universitete jis studijavo žurnalistiką, dirbo leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Mūsų gamta“, 1967–2004 metais buvo kultūros žurnalo „Nemunas“ Iliustracijų skyriaus vedėjas, redaktorius.
1969 m. kartu su kitais fotografais įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją, nuo 1989 m. tapusią Lietuvos fotomenininkų sąjunga.
Jis surengė daugiau kaip 70 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Žymiausias R. Rakausko darbas – fotografijų ciklas „Žydėjimas“ (1974–1984). Dešimtmetį menininkas keliavo po Lietuvą stebėdamas skirtingu metu įvairiose šalies vietose prasidedantį pavasarinį žydėjimą. Fotografuodamas žiedlapių fone pozuojančius sutiktus žmones, o kartais ir savo dukrą, jis kurdavo vadinamąsias poetines metaforas – vaizdus, kurie perteikdavo apibendrintas idėjas, vertybes ir visada pasižymėjo Rakauskui būdingu lyriniu pasaulio matymu.
Už savo kūrybą jis yra pelnęs įvairių apdovanojimų, tarp kurių – Gedimino ordino Riterio kryžius, 2004 metais R. Rakauskui skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2009 metais – Nacionalinė kultūros ir meno premija.
R. Rakausko kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Šiaulių Aušros muziejus, Prancūzijos nacionalinė biblioteka Paryžiuje, Tarptautinis fotografijos centras Niujorke, Nicéphore’o Niépce’o muziejus Šalone prie Sonos.
Išskirtinio jautrumo žmogus ir fotografas
J. Staselis pasakojo, kad Lietuvos fotografų bendruomenei buvo žinoma, kad R. Rakauskas turi rimtų sveikatos problemų. Pastaruoju metu jam su juo asmeniškai bendrauti neteko, bet iš ankstesnių susitikimų jis jį prisimena kaip labai jautrų tiek kaip fotografą, tiek apskritai kaip žmogų: „Jis buvo jautrus aplinkai, jautrus kitiems žmonėms, ir jo kūryboje tai jautėsi. Aš, kaip kolega, žiūriu į jį kaip į romantinės mokyklos atstovą. Menotyrininkai gal kitaip pasakytų, bet aš kaip kolega, fotografas, matau jį pirmiausia kaip jautraus santykio fotografą“.
„Mano supratimu, išėjo labai didelis žmogus, padėjęs stiprius pamatus Lietuvos fotografijos mokyklai. Ir nežiūrint to, kad galbūt kai kurie šiandienos fotografijos vertintojai apie tą Lietuvos humanistinės fotografijos mokyklą galvoja, kad ji nepadarė įtakos dabarties fotografijai, aš manau kitaip. Manau, kad tai, tas kas buvo sukurta mene, istorijoje, visada atliepia tam, kas daroma, kuriama dabar. Be tos istorijos santykio žmogus yra niekas: mes visada turime tam tikrą savo istoriją, ir tai, kas buvo daryta iki to. O Romualdas buvo tikrai išskirtinė asmenybė, vien jau tai daug pasako, kad jis buvo vienas iš tikrai labai nedaug, gal dešimties fotografų, įvertintų Nacionaline kultūros ir meno premija“, – kalbėjo J. Staselis.
Fotografas Algimantas Aleksandravičius taip pat pabrėžė, kad R. Rakauskas pirmiausia buvo romantikas: „Jam fotografija buvo gera ta, kuri yra pozityvi, graži, nešanti šviesą“.
A. Aleksandravičius pasidalino, kad nors daug žmonių R. Rakauską žinodavo iš aktų, jam labiausiai įstrigo jo darytos Vilniaus nuotraukos iš maždaug prieš dešimt metų išleisto albumo. „Labai šviesus, jautrus fotografas, jau vien jo „Žydėjimas“ ko vertas. Bet man jo nuotraukose Vilnius labai gražus – ten daug nostalgijos, kažkokio ypatingo jausmo“, – kalbėjo jis.
R. Požerskis: skaudu netekti tokio žmogaus
Sužinojęs liūdną naujieną fotografas Romualdas Požerskis apmaudavo, kad išėjo iš šio pasaulio vienas jo mokytojų, su kuriuo pirmąsyk susitikęs 1974-aisiais, sausio 7 d.
„Kai Kaune įvyko didelis bendras susitikimas Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus (Aleksandras Macijauskas organizavo), „Nemuno“ redakcijoje. Jo nuotraukas buvau matęs, žinojau, kad fotografas aukšto lygio, dvi knygas išleidęs kartu su Antanu Sutkumi. Viena iš jų „Vilniaus šiokiadieniai“, išleista1965-aisiais. Pirmasis nepolitinis Sovietų sąjungoje fotoalbumas, kuriame nebuvo akcentuojama sovietinė tikrovė, laimingi ir darbštūs žmonės, Lenino skulptūros... Buvo rodoma Vilniaus viena diena, jo kasdieninis gyvenimas: kaip eina į mokslus vilniečiai, kaip vakare kavinėse sėdi, kaip poetai su dailininkais vieni pas kitus svečiuojasi. R. Rakauskas su A. Sutkumi išleido „Šalis ta Lietuva vadinas“ (1970) – ta knyga būtent ir sudarė tą pagrindą Lietuvos fotografijos mokyklai, buvo suformuoti pagrindiniai nuostatai, ką vaizduoti turėtų Lietuvos fotografai, kas yra aktualu šaliai: žmonės, tradicijos, gamta, etnokultūra, etnografiniai momentai. Šita knyga, ko gero, pati geriausia, kuri atstovauja šalies fotografijos mokyklai“, – kalbėjo R. Požerskis.
Pati R. Rakausko pradžia – darbas „Literatūros ir meno“ redakcijoje. „Jis pakeitė A. Sutkų, kuklus studentėlis, kuris pateko iš kaimo į miestą, bijojo prieiti prie žmonių, fotografavo iš toli, atviras scenas, mašinas, šešėlius, vaikus, šokinėjančius per balas... Viename kadrų – močiutė sėdi prie apgriuvusių namų. Tik vėliau jis išdrįso prieiti arčiau žmonių, kai persikėlė į Kauną 1967-aisiais, pradėjo dirbti „Nemune“. Fotografavo iš arti menininkus, paprastus žmones, jaunimą, pirmuosius „Žydėjimo“ motyvus, Kauno miestą“, – pasakojo R. Požerskis.
Pasak R. Požerskio, diplominis R. Rakausko darbas, kuriame jis fotografiją jungė su poezija, su mažu literatūriniu pastebėjimu, pavertė jį fotonovelių pradininku Lietuvoje. „Vėliau R. Rakauskas atrado „Žydėjimą“, tai ir yra tikrasis jo kūrybos žydėjimas. Važinėdamas po Lietuvą džiaugėsi vaizdais, žmonėmis, jaunais ir senukais. Jo dešimties metų pavasariai, tikrąja prasme, tikrasis žydėjimas“, – tęsė pasakojimą kolega.
Iki „Žydėjimo“ R. Rakauskas fotografavo „Švelnumą“. „Švelnumas“, R. Požerskio manymu, atspindi tikruosius legendos kūrybinius pagrindus. „Nuolaidžiai, švelniai žiūrėdavo į žmogų, nesityčiojo, neieškodavo blogų gyvenimo momentų, nuopolių. Turėjome su Romualdu gražių akimirkų, ištisų metų, kai ketverius metus fotografavome „Žalgirio“ vyrus (1987). Pats „Žalgirio“ vardas buvo sinonimas Lietuvos vardo, laisvės. Tik žodis „laisvė“ nebuvo garsiai tariamas. Turėjome kartu parodas, išleisti du fotoalbumai, vienas iš jų netgi rekordiniu tiražu – 100 tūkst. egzempliorių, kuris atsidūrė kone kiekvienoje šeimoje. Man labai patiko su R. Rakausku dirbti, greit išsiaiškindavome, ką ir kaip fotografuoti, viskas vyko korektiškai, greitai. Kūrybinės idėjos išsispręsdavo“, – prisiminė R. Požerskis ir pridūrė, kad nors R. Rakausko kūryba švelni, bet kalboje jis buvo aštrus, greitai sureaguodavo, greit užpykdavo. Pokalbiuose buvęs kaip džigitas, tai esą visiškai neatitiko jo kūrybos.
„Yra tokia serija padaryta, duktė fotografavo mus, keturis fotografus: mane, Aleksandrą Macijauską, R. Rakauską ir A. Sutkų. Mus jungė draugystė, nesame vienas kito išdavę, pamelavę vienas kitam. Mūsų siekis kaip religinės bendruomenės: svarbiausia – fotografija. Mes ir su šeimomis draugavome... Senokai buvome susiėję, jų sveikatos silpnos, bet telefonu pasikalbėdavome – nebuvo tokios savaitės, kad nepasiskambintume. Tačiau pastaruoju metu su R. Rakausku nutrūko pokalbiai, jis pradėjo stipriai sirgti. Dar liepos mėnesį kalbėjausi, o vėliau neatsiliepė... Yra gyvenimo pradžia, ir pabaiga turi būti. Jeigu tu gimei, tai mirti irgi reikės. Lyg elementaru, paprasta, bet išties skaudu netekti tokio žmogaus“, – sakė R. Požerskis.
Užuojautas pareiškė šalies vadovai
„Lietuva ir pasaulis neteko itin talentingo kūrėjo, fotografijos meistro, kurio žvilgsnis mums nuolat dovanojo nevaržomo džiaugsmo ir didžiausio subtilumo akimirkas. Su Romualdo Rakausko kūryba siejama ištisa fotografijos epocha ir nepakartojamas kasdienybės švelnumas“, – rašoma prezidento Gitano Nausėdos užuojautoje.
Premjerė Ingrida Šimonytė sakė, kad išėjus fotografui, fotožurnalistui, menininkui ir visuomenininkui R. Rakauskui, užsivertė dar vienas Lietuvos fotografijos puslapis.
„Tai buvo savo pašaukimui atsidavęs kūrėjas, kurio fotografijos virto personalinėmis parodomis, kurio darbai solinėse ir grupinėse parodose mūsų šalyje ir už jos ribų skatindavo sustoti, susimąstyti, pajausti akimirkos prasmę. Šio fotografijos Meistro darbai dvelkia poezija ir įtikina savo jautrumu, iš kitų jie išsiskiria grynumu, poetiniu įtaigumu, nesentimentaliu lyriškumu. Optimistiškai žvelgęs į žmogų bei gyvenimą, R. Rakauskas paliko gilų įspaudą Lietuvos fotografijoje“, – sakoma Vyriausybės vadovės užuojautoje.