Begalinės publikos meilės lydėta ir artimiausių žmonių laukiniu deimantu vadinta Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Danutė Dirginčiūtė operetės žanrą ne tik prisijaukino, bet ir pakėlė jį gerokai į aukštesnį meninį lygį. Ji – viena iš nedaugelio dainininkių, atitikusių visus operetės žanro keliamus reikalavimus: gražaus, stipraus, puikiai valdomo balso, išraiškingos prozos, ekspresyvios ir natūralios vaidybos, plastiško šokio. Jos vidinio grožio, tvirtų asmeninių savybių, grakščios išvaizdos bei puikaus balso derinys suteikė kuriamiems personažams nepaprasto žavesio ir šilumos.
Muzikinio teatro scenoje solistė tarsi be didelių pastangų skleidė pagrindinius operetės bruožus – artistiškumą, emocingumą, švelnų humorą, optimizmą, kilnų aristokratiškumą, vainikuojamus herojiškos romantikos. Tačiau tai tik sceninė apgaulė – kerintys D. Dirginčiūtės vaidmenys buvo didžiulio įdirbio ir besąlygiško atsidavimo scenos menui rezultatas.
Solistė mėgdavo sakyti: „Mane visada žavėjo gamtos grožis, pavasario pienių pievos kerėjo kaip pažadų laukas, tačiau kažkas viduje neleido nurimti ir skatino eiti tolyn. Tie kaimo laukai – antroji mano esybė, antroji dvasios pusė. O pirmoji – Teatras!
Pašaliniai darbai, buitis buvo visuomet atidėti į šalį. Pirmame plane dominavo beatodairiška meilė žiūrovams. „Visą gyvenimą mama laikėsi vienintelės taisyklės – net ir vienam žiūrovui salėje vaidinti taip, kaip vaidintum tūkstančiams“, – apie mamos unikalų kontrastą gyvenime prisimena solistės duktė aktorė Aurelija Tamulytė.
Kritikai ir kolegos vieningai teigė, kad Danutės sceninė elegancija, aukšto luomo elgesio supratimas, tinkamai moduliuojamas balsas prozoje ir malonus vokalas, galop – švytinti šypsena buvo tikra Dievo dovana!
Danutė Dirginčiūtė gimė Jurbarko raj. Buitkiškių km. 1949–59 m. mokėsi Eržvilko vidurinėje mokykloje, 1959–61 m. mokėsi Kauno Ekonomikos technikume, jį baigusi, metus dirbo Skaudvilės statistikos inspektūroje. 1963 m. įstojo į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą Apseliomo Barniškio solinio dainavimo klasę ir mokėsi iki 1968 m. Čia ją pastebėjo garsus to meto Kauno muzikinio teatro solistas Gediminas Šmitas, jo iniciatyva 1966 m., dar būdama trečio kurso studente Danutė pradėjo dirbti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kur debiutavo Floros vaidmeniu G. Verdi operoje „Traviata“. Jos debiutą pamatė į Kauną iš Estijos atvykęs režisierius P. Miagi, pakviestas čia statyti J. Strausso operetę ,,Vienos kraujas“, jis drąsiai patikėjo tik pradedančiai dainininkei pagrindinį Grafienės Cedlau vaidmenį. Šis vaidmuo buvo D. Dirginčiūtės triumfo valanda – Lietuvos muzikiniame gyvenime suspindėjo jauna žvaigždė, ir visiems buvo aišku, jog tai naujoji operetės primadona. Tai buvo lemtingas žingsnis solistės karjeroje, lėmęs ilgametį aristokratiškų personažų tęstinumą.
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre D. Dirginčiūtė dirbo 1966–2008 m., ilgametė operetės primadona atliko visus pagrindinius vaidmenis šio žanro spektakliuose, dainavo ir kitų žanrų spektakliuose, sukūrė daugiau nei penkiasdešimt vaidmenų. Publika žavėjosi jos prigimtine gracija ir šviesiu operetišku balsu. Silva, Marica, Eliza, Anželė, Serpoleta, Hana, Safi, Marcelė, Viktorija ir dar daugelis kitų suvaidintų, o gal tiksliau, išgyventų herojų D. Dirginčiūtei dovanojo kūrybinę sėkmę.
1973 m. vykusiame Lietuvos kūrybinio jaunimo apžiūros konkurse 31–erių metų D. Dirginčiūtė sukurtu Odetės vaidmeniu I. Kalmano operetėje „Bajaderė“ pelnė laureatės vardą. 1977 m. jai suteiktas garbingas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas, o 1984 m. solistė apdovanota Lietuvos Teatro Sąjungos garbės raštu už geriausią sezono vaidmenį – Marica I. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“. Šį spektaklį nufilmavo nacionalinė televizija, jis susilaukė didelio pasisekimo ir pripažinimo.
Už kūrybinę veiklą ir sukurtus vaidmenis Danutė 1980, 1985, 1986, 1990 m. pagerbta Lietuvos Kultūros ministerijos ir Kauno miesto garbės raštais.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę lietuvių operetės primadona pasirodė užsienio scenose, kur buvo itin šiltai sutikta ir palankiai įvertinta. Jos „auksinis duetas“ su scenos partneriu solistu Mykolu Rekiu susilaukė palankiausių įvertinimų tiek iš profesionalių muzikos kritikų, tiek iš operetės gerbėjų.
1997 m. ji tapo prestižinio „Kristoforo“ prizo laureate operetės nominacijoje už Viktorijos vaidmenį P. Abrahamo operetėje „Viktorija“. Reikia paminėti, kad iki 1997 metų Kristoforo apdovanojimuose tokios nominacijos nebuvo, tačiau, norint įvertinti ir įamžinti ilgus metus publikos begalines simpatijas pelniusios D. Dirginčiūtės kūrybą bei puikiai sukurtą Viktorijos vaidmenį, buvo įsteigta operetės nominacija, gyvavusi ilgus metus ir neatsakingai išnykusi pastaruoju laiku.
2007 m. Danutei suteiktas tais pat metais įsteigtas Kauno valstybinio muzikinio teatro apdovanojimas – auksinis Garbės ženklas; 2007 m. ji pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už antro plano moters vaidmenį – Kunigaikštienė Kudenštain I. Kálmáno operetėje „Grafaitė Marica“. 2009 m. D. Dirginčiūtei įteiktas LDK Gedimino ordino medalis, o 2012 m. – LR Kultūros ministerijos apdovanojimas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 2017 m. D. Dirginčiūtei įteiktas Kauno teatralų apdovanojimas Padėkos Fortūna.
…O širdis kartoja vis, aš myliu Jus…
Ilsėkis ramybėje, žavioji operetės primadona…
Dėl Danutės Dirginčiūtės mirties dukrą Aureliją Tamulytę ir vyrą Albiną Tamulį, artimuosius užjaučia ir kartu liūdi jos scenos kolegos teatro veteranai bei kelios Kauno valstybinio muzikinio teatro kolektyvo kartos.
Mišios už velionę bus laikomos 2024 m. kovo 27 d. 9 val. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje.
Informacija dėl atsisveikinimo su teatro soliste Danute Dirginčiūte bus skelbiama vėliau.