„Gimęs toli nuo jūros, Gulbiškiuose, Vilkaviškio rajone, pirmiausia Jonas ėmėsi žodžio. Eilėraščius kūrė nuo pat mažumės, dar mokydamasis vidurinėje mokykloje (1959 m. baigė Pilviškių vidurinę) tapo vietinio laikraščio korespondentu ir netgi gavo „Korespondento pažymėjimą“, – pasakoja Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Nijolė Kliukaitė-Kepenienė.
„1964-aisiais baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir įgijo techniko-laivavedžio kvalifikaciją. 1967-aisiais jam suteikta kapitono kvalifikacija. 1964–1967-aisiais metais Jonas Kantautas įvairiuose laivuose dirbo tolimojo plaukiojimo šturmanu, ir jo žodis tapo amžiams pririštas prie jūros. Vėliau, Vilniaus universitete įgijęs žurnalisto specialybę, nuo savo didžiosios meilės – jūros – nenutolo. Diplominis Jono Kantauto darbas vadinosi: „Probleminės korespondencijos iš žvejybos laivyno“. Tik jūra ir žodis, žodis ir jūra – tokios buvo Jono Kantauto, prisiekusio marinisto, temos. Jo knygos: „Baltoji banga“, „Jūros pilnatis“, „Kranto randai“, „Vandenyno žemė“, „Reisų ratai raibuliuos“, „Jūrą ir dangų“, „Bangų kalavijai“ – viskas apie žmogų jūroje, žmogaus ir jūros nenutraukiamą ryšį. Ir vėliau, jau tapęs kranto gyventoju, išliko marinistas: redagavo dienraščio „Klaipėda“ priedą „Vėjų rožė“, organizuodavo poezijos savaites, literatūrinius trečiadienius, kuriuose aptardavo „Gintaro lašuose“ leidžiamą Klaipėdos kraštiečių kūrybą.
Nemenkas Jono Kantauto indėlis ir į Persitvarkymo sąjūdį, valstybinės kalbos tvarkymą, jaunųjų rašytojų išplukdymą į plačiuosius literatūros vandenis, bet svariausias įnašas – labai vyriška, kartais net gruboka marinistinė poezija. 2016 m. už ją Jonas Kantautas apdovanotas Ievos Simonaitytės premija. Šiandien, baigiamojo Poezijos pavasario renginio metu, atsisveikindami su jūrai ir žodžiui ištikimu marinistu, žemai nulenksime galvas“, – rašo N. Kliukaitė-Kepenienė ir Lietuvos rašytojų sąjungos vardu perduoda nuoširdžią užuojautą Romai Kantautienei ir sūnui Mariui Kantautui.
