Charizmatiška asmenybė, aistringas menininkas
Dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė prisimindama šiandien išėjusį tapytoją A. Vozbiną sakė, kad tai buvo charizmatiška asmenybė, aistringas menininkas.
„Esame kelis kartus buvę meno rezidencijose Paryžiuje... Tapytojas buvo Paryžiaus ekspresionizmo mėgėjas, yra užfiksavęs nepaprastai gražių darbų – meno mekos urbanistinius peizažus, aplinką, nuotaiką. Galima būtų pavadinti A. Vozbiną prancūziškos mokyklos puoselėtoju Lietuvoje“, – apie kūrėją pasakojo LDS pirmininkė.
Ekspresyvus tapytojas, nepraradęs ryšio su realiu pasauliu, nenuėjęs į absoliučią abstrakciją, nors jo kūryboje ir yra abstrakčių paveikslų. Nemažai mitologinės, istorinės tematikos, grafikos darbų, peizažų, užsiėmė kūno tapyba (body art ). Įvairiapusiškas tapytojas, mėgavęsis spalvomis, gyvenimu. Mylėjo gyvenimą per spalvą“, – šviesiai prisiminė tapytoją E. G. Bogdanienė.
Menininkas aktyviai dalyvavo parodose, yra organizavęs ir kuravęs nemažai projektų Lietuvoje ir užsienyje. Vienas žinomiausių projektų Tarptautinis dailininkų simpoziumas „Soutine dienos" (1998 - 2014 m.).
Dailės pasaulis, anot LDS pirmininkės, neteks, visų pirma, tapytojo. „Reta tokių, kurie mėgaujasi ekspresyviu potėpiu, tapytojas virtuoziškai juo naudojosi. Šiuolaikinis tarpdisciplininis menas dažnai išstumia vadinamąją grynąją mediją, potėpius, spalvų sąskambius, šešėlius“, – pažymėjo ji.
Neteksime pasaulio, kuris buvo, dabar jo – nebėra
Kelias A. Vozbino darbų parodas padėjusi suorganizuoti Vilniaus rotušės projektų vadovė Patricija Poderytė „Delfi“ sakė, kad kūrėjo ekspozicija ir šiandien rodoma rotušėje. Deja, dėl karantino lankytojams neprieinama, todėl buvo sukurtas 3 D turas, trumpo metro filmas.
„Menininką pažinojau asmeniškai, labai gyvybingas, temperamentingas žmogus – visiškai netikėta mirtis. Spalvinga asmenybė, ir jo tapybos darbai kupini gyvos emocijos, spalvų, judesio“, – kalbėjo P. Poderytė.
„Gaivališkas, gyvybingas, energingas, atviras“, – nepaprastą tapytojo būdą atskleidžiantys apibūdinimai sklido iš P. Poderytės lūpų. Anot jos, tapyba kūrėjui buvo gyvenimo esmė.
Kalbėdama apie menininko darbus, pašnekovė pastebėjo, kad autorius buvo drąsus – ir kūryboje, ir gyvenime: „Tapyba erotiška, drąsi, tuo pačiu labai ryški, nėra lietuviams būdingų, pilkų, rudų, smėlio atspalvių. Ryškios, tarp savęs kontrastuojančios spalvos. Figūratyvioje tapyboje atvaizduota daug moterų, judesio. Jo fantazija laki – čia save vaizduoja karaliumi, čia raudoną vyną iš taurės geria.“
Rotušėje eksponuojamoje A. Vozbino parodoje „Istorijos apie Vilnių ir Lietuvą“ ryškios sąsajos su istoriniais ženklais, su tuo, anot P. Poderytės, susijusi visa autoriaus kūryba.
„Jo darbuose apstu ne tik gamtos motyvų, bet ir miesto, didvyrių įsivaizdavimo, kunigaikščių, istorijos“, – sakė pašnekovė.
Menininkui išėjus Amžinybėn, pasak P. Poderytės, labai daug neteksime ir mes, ir artimieji.
„Kiekvienas žmogus atskira planeta, kai jis išeina – netenkame pasaulio, kuris buvo, dabar jo – nebėra“, – jautriai kalbėjo ji.
Mėgo ironiją ir groteską
1958 m. gimęs A. Vozbinas buvo Augustino Savicko mokinys.
Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Dailininkas yra dalyvavęs daugiau kaip 300 įvairių parodų Lietuvoje ir užsienyje, surengė daugiau nei 30 autorinių parodų.
Kūrinių yra įsigiję: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos dailės fondas, Vilniaus m. savivaldybė, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Sharjah meno muziejus.
„Gyvenimą suvokiu kaip seką paradoksų, kurie nulemia žmogaus, faktiškai biologinės būtybės, likimą – įvilktą į sociumo rūbą. Gimimas ir mirtis nėra priklausomi nuo individo valios. Tai yra už žmogaus valios ir pažinimo ribų,“ – apie savo kūrybą asmeniniame tinklalapyje rašė A. Savickas.
„Nuo vaikystės mėgau istoriją, ir tai gal geriau padėjo suvokti šio nesibaigiančio spektaklio foną, kuriame visais laikais vyksta ta pati drama, tik keičiasi personažai, kurie karta po kartos vaidina tą pačią pjesę. Turbūt nei vienas iš mūsų šiandien ir čia pat negalėtų iki galo nusakyti jos prasmės. Individo trapumas lemties akivaizdoje gali būti šiek tiek pasaldintas ironija ir grotesko detalėmis. Toks galėtų būti mano kūrybos moto.
Man patinka ieškoti tapybinės metaforos, kuria galėčiau apibūdinti tą ar kitą būties reiškinį. Man patinka spalva, paveikslo struktūra, žaidybinis momentas… Tapyba man patinka tuo, kad bent trumpam gali pasijausti „demiurgu“, modeliuoti situaciją iš linijų, spalvų, plokštumų. Taip atrandant kažką netikėta ir kažką įdomaus. Per spalvą, toną, pustonį man prasideda neregimosios būties kelias į regimąjį pasaulį…,“ – dėstė šviesaus atminimo menininkas.
