J. Gricius dirbo su tokiais žinomais Lietuvos režisieriais kaip Arūnu Žebriūnu, Raimondu Vabalu, Gyčiu Lukšu, Vytautu Žalakevičiumi ir kitais. Jo filmografijoje tokie filmai kaip „ Paskutinė atostogų diena“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Seklio Kalio nuotykiai“, „Turtuolis, vargšas...“, „Žolės šaknys“ ir daug kitų.
1978–1989 buvo Lietuvos kino studijos direktoriumi.
Apdovanotas Gedimino ordinu, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Regimantas Adomaitis: jo pakeisti niekas negali
„Didis operatorius buvo“, – atsidusęs tarė aktorius Regimantas Adomaitis, sužinojęs liūdną naujieną.
Deja, anot R. Adomaičio, dabartiniu metu į kinematografinę, vaizdinę pusę visai nekreipiamas dėmesys. „Paminami bet kokie vaizdo, kompozicijos, grožio supratimai. Galbūt dabar tokia vaizdo estetika įsivyravo? Nežinau, tyčia ar ne. Anuomet operatorius buvo vienas svarbiausių personalijų po režisieriaus, kuris lemdavo filmo sėkmę, jo įtaigą. Visiškai nebematau vaizdo kultūros. Tai liečia ne tik lietuvių kinematografiją, bet apskritai. Nuostabus buvo operatorius“, – atsiminė J. Gricių kino legenda.
Kiekvienas kūrėjas, R. Adomaičio žodžiais tariant, individualus, jo pakeisti neįmanoma.
„Gali tik ateiti kitas panašaus lygio kūrėjas, bet pakeisti niekas nieko negali. Įsiminė Griciaus žodžiai po filmo „Niekas nenorėjo mirti“, kai pietavome Kauno kavinėje „Tulpė“. Ir Vytauto Žalakevičius buvo, ir daug kitų filmo kūrėjų... Gricius pasakė: „Na, ir pridarėme aktorių“. Tada aš nesupratau, ką reiškia tie žodžiai, tik paskui atėjo supratimas. Iš tikrųjų, nuo operatoriaus labai daug priklauso – ir aktorių sėkmė. Jis buvo teisus, po to filmo mūsų aktoriai plačiai pradėjo filmuotis, kitose filmuose, ne tik Sovietų sąjungoje, bet ir kitur“, – sakė R. Adomaitis.
Jonas Tomaševičius: kai tokie žmonės išeina, pasidaro šalta
Kino operatorius Jonas Tomaševičius apgailestavo, kad dabartinėmis karantino aplinkybėmis bus neįmanoma net tinkamai atsisveikinti su Amžinybėn išėjusiu kolega. „Kai tokie žmonės išeina, pasidaro šalta. Ypač mano amžiuje“, – apgailestavo jis.
J. Gricių jis pirmiausia prisimena kaip išskirtinai dorą žmogų.
„Kaip žmogus jis buvo nuostabus: toks, kuris laikosi savo žodžio, kuris yra draugiškas, kuris niekada neatsisako savo pažadų. Pavyzdžiui, kada aš jo paklausiau, ką man daryti, kai man pasiūlė pirmą filmą filmuoti pačiam, jis pasakė, imk ir daryk, todėl, kad kito karto gali nebūti. Ir filmuojant šitą filmą nesiskundžiau, neprašiau, bet jis atėjo, kai buvo sunkiausios scenos, stovėjo kiek nuošaliai, už šimto metrų, ir žiūrėjo, kas ten yra. Aš pirmą kartą filmavau masuotę, man sudėtinga buvo, naktį nemiegojau, jaudinausi, o jis žinojo“, – pasakojo J. Tomaševičius, pridurdamas, kad J. Gricius turėjo labai daug puikių mokinių.