Per 44 darbo teatre metus S. Zinovjevas atliko beveik 80 vaidmenų, kuriuos kūrė su išskirtine dvasine inteligencija, net komedijose S. Zinovjevas siekė atrasti personažo šerdį, norėdamas ne prajuokinti, o atrasti komiškumo esmę, ją atskleisti žiūrovams, rašoma Vilniaus senojo teatro pranešime.
S. Zinovjevas: „Jei sąžiningai, tai beveik visus vaidmenis prisimenu“
Viename iš interviu S. Zinovjevas sakė: „Jei sąžiningai, tai beveik visus vaidmenis prisimenu. Jie visi įsimena, ypač su amžiumi, kai tarsi kažkur iš pasąmonės gelmių išplaukia labai seniai vaidinti personažai. Aš manau, kad tai tas gyvenimiškas bagažas, kuris bus su tavimi visada. Kai ką pergalvoji, kai ką imi iš ten, juk nauja – tai gerai pamiršta sena. Ir kiekvieną kartą eidamas į sceną, stengiesi pagerinti spektaklį. Yra tam tikra kartelė, kurios jau nebegali nuleisti, o tik ją kilstelti. Būna sukuriamas spektaklis, išleidžiama premjera, bet gal kažką praleidom, ne iki galo suvaidinome, o juk medžiaga – keistas dalykas, staiga ji pati pradeda tave kreipti. Duoda tau savą, autoriaus sugalvotą liniją, išveda tave į teisingą kelią. Tai vyksta intuityviame lygmenyje. Tik vėliau supranti – taip, kažkas buvo praleista.“
Jelena Bogdanovič: „Ramus, šiek tiek atsiribojęs, gyvenantis savo idealioje realybėje“
Išskirtinį aktorinį duetą spektaklyje „Paskutinis aistringas meilužis“ kartu su S. Zinovjevu kūrusi aktorė Jelena Bogdanovič prisimena: „Serioža buvo labai įvairus, bet visada atviras, didelis ir šiltas žmogus. Prie jo norėjosi prisiglausti, pasijusti maža, patikimai saugoma mergaite. Mes susidraugavome kurdami spektaklį „Paskutinis aistringas meilužis“. Tai buvo mūsų mylimiausias spektaklis – duetas. Spektaklio dieną jis visada ateidavo prieš keletą valandų, sėdėdavo grimo kambaryje kartodamas tekstą, atbėgdavau aš, jis užvirdavo stiprios arbatos, o kol ją gerdavau, vaišindavo mane savo spalvingo aktorinio gyvenimo pasakojimais. Tai buvo išbaigti, ryškūs eskizai. Visada sakydavau jam, kad privalo juos užrašyti, jis kaip paprastai numodavo ranka. Gimtadieniui padovanojau Seriožai jo mylimos Fainos Ranevskajos prisiminimų ir aforizmų knygą. Savo pašėlusiu, geru humoru abu buvo labai panašūs. Jis galėjo daryti atviro, didelio, gero žmogaus įspūdį, bet tai buvo fasadas – veidas, kurį buvo patogu rodyti pasauliui, o už jo slėpėsi pažeidžiamas, kitų savijautą nuspėjantis ir laiku pasakytu pokštu, palaikymu pasiruošęs ateiti į pagalbą jautrus žmogus.
Visada, likus kokiam pusvalandžiui iki spektaklio, kol aš jaudinausi ir blaškiausi užkulisiuose, jis ramiai sėdėdavo scenos gilumoje vilkėdamas labai jam tinkantį žuvų restorano savininko kostiumą ir į mano klausimą: „Apie ką tyli, Serioža?“ atsakydavo: „Aš tiesiog klausausi, kaip žiūrovai renkasi į salę, sėdasi į savo vietas ir bandau prisiderinti prie jų bangų, siųsdamas gerą emociją. Noriu, kad jiems būtų malonu, noriu padovanoti jiems džiaugsmą.“ Štai toks jis buvo, mūsų paskutinis aistringai teatrą ir savo profesiją įsimylėjęs Serioža. Ramus, šiek tiek atsiribojęs, gyvenantis savo idealioje realybėje.“
Tarp ryškiausių S. Zinovjevo pastarųjų dešimtmečių vaidmenų: Sinagogos patarnautojas, Parnesas – Š. Zelmanavičiaus „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ (rež. J. Vaitkus, 2024), Senelis – A. Jablonskajos „Šeimyninės scenos“ (rež. V. Marvin, 2023), Leizeris Volfas, mėsininkas – G. Gorino „Atminimo malda“ ( rež. V. Gurfinkel, 2021), Juozapas – A. Andrejevo „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ (rež. J. Vaitkus, 2016), Mobedas – Nizami Gandževi „Septynios gražuolės“ (rež. J. Vaitkus, 2015), Borisas Semionovičius Gus-Remontnas – M. Bulgakovo „Zoikos butas“ (rež. R. Atkočiūnas, 2014), Tėvas Vladimiras – A. Jablonskajos „Stabmeldžiai“ (rež. J. Vaitkus, 2013), Petia Perovas – A. Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus“ (rež. J. Vaitkus, 2012), Barnis Kešmenas – N. Simono „Paskutinysis aistringas meilužis“ (rež. O. Lapina, J. Bogdanovič-Golubeva, 2011) ir kt.