Svarbių dokumentų ieškota visame pasaulyje
1939 m. likus kelioms dienoms iki Antrojo pasaulinio karo pradžios tuometis nepriklausomos Lietuvos diplomatas Jonas Vytautas Gylys iš Lietuvos laikinosios sostinės Kauno išvežė dvi dėžes dokumentų, tarp kurių buvo dvišalės sutartys, susitarimai, notos, konvencijos, protokolai ir daugiašalės tarptautinės konvencijos. Buvo žinoma, kad jos atsidūrė Stokholme, o vėlesnė dokumentų kelionė į Kanadą – apipinta mįslėmis.
Diplomatas, parodos mokslinis konsultantas dr. Vytautas Žalys pasakoja: „Atkūrus nepriklausomybę buvome įsitikinę, kad sutartys yra atsidūrusios Maskvoje. Bet 1997 m. pasirodė mokslinis straipsnis, kuriame remtasi buvusio Lietuvos pasiuntinybės atašė Stokholme Vlado Žilinsko atsiminimais, – mes pirmą kartą sužinojome, kad tos sutartys prieš karą buvo išvežtos saugoti į Švediją. Ta žinia, kad dokumentai prasidėjus okupacijai neišvežti į Maskvą, sukėlė didžiulį susidomėjimą. Bet dar vis tiek abejojome, – o gal sovietai atėmė tas sutartis, kaip ir valstybės auksą, laikytą Stokholme. Ilgai klausinėję sužinojome, kad dokumentai 1949 m. buvo pervežti į Torontą, Kanadą.“
Dar sovietmečiu svarbių valstybės dokumentų nesėkmingai bandė ieškoti užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovas Stasys Lozoraitis. Jono Vytauto Gylio pėdomis atsekta iki Toronto, derėtasi su diplomato našle, tačiau, kai po Vandos Gylienės mirties S. Lozoraičio atstovai atvyko į jos namus, dokumentų juose nebebuvo. „Nuo to momento nebežinojome, kur dar galėtume tų dokumentų ieškoti“, – sako V. Žalys.
Netikėtas radinys gatvėje
Į parodos atidarymą atvykęs Kanados Toronto Jorko universiteto UNESCO katedros vadovas prof. Charlesas Hopkinsas, buvęs J. V. Gylio našlės kaimynas, žvalgėsi į restauruotas sutartis. „Vieną dieną gatvėje, jau mirus kaimynei, pamačiau prie jos namo, į gatvę išneštas dėžes, kaip man atrodė, su knygomis. Aš – dėstytojas, o čia – knygos, negalėjau jų palikti ir pasiėmiau į namus. Žinote, aš nė nenumaniau, kad išgelbėjau tokius svarbius dokumentus. Ponia Vanda (J. V. Gylio žmona) kartą buvo užsiminusi, kad saugo labai svarbius dokumentus. Kai apžiūrėjau, pamačiau, kad tai gražūs popieriai, pavyzdžiui, japonų kalba parašytas dokumentas įdėtas į prabangia medžiaga aptrauktą dėžutę, mačiau, kad parašai po dokumentais – tikrai labai žymių žmonių, tokių kaip karaliai, didžiųjų valstybių vadovai“, – sako Ch. Hopkinsas.
Sužinojęs, kad Toronte yra Kanados lietuvių muziejus-archyvas, vieną dieną Ch. Hopkinsas ten paskambino. Tuomet atsiliepė archyvo vadovė Danguolė Breen. Ji prisimena, kad žmogus teigė turįs itin svarbių, Lietuvai priklausančių dokumentų rinkinį: „Jis teigė, kad pas jį yra tarpukario Lietuvos tarptautinės sutartys. Prieš metus buvau mačiusi prarastų dokumentų sąrašą, kol jis kalbėjo, galvojau – negali būti! Po dviejų dienų gavau visas dėžes, atsidariau ir atsisėdau. Galvoju – oho, ką aš čia turiu... Sėdžiu Kanadoje, o prieš mane – visa Lietuvos istorija.“
D. Breen susisiekė su Lietuvos ambasadoriumi Kanadoje Dariumi Skusevičiumi, ir nuo to momento veiksmas vystėsi žaibiškai. Pasak ambasadoriaus, D. Breen gerai pažinojo Kanados lietuvių muziejaus-archyvo darbuotojus. „Tą pačią dieną dokumentus išvežėme į ambasadą. Tai buvo kelios 50 kg sveriančios dėžės tarpukario Lietuvos Vyriausybės dokumentacijos. Jau kitą dieną dalį mažiau svarbių dokumentų išsiuntėme diplomatiniu paštu, o su svarbiausiomis tarptautinėmis sutartimis išskridau į Lietuvą“, – apie laimingą istorijos pabaigą pasakoja ambasadorius D. Skusevičius.
Lietuvos tapatybės dokumentus grąžinusiam žmogui – Prezidento apdovanojimas
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, Kanados Toronto Jorko universiteto UNESCO katedros vadovą prof. Charlesą Hopkinsą už indėlį išsaugant ir Kanados lietuvių muziejui neatlygintinai perduodant unikalius Lietuvos diplomatijos istorijos dokumentus apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. „Šiandien esu labai laimingas, kad dokumentai grįžo tiems, kam ir priklausė, jaučiu didelį džiaugsmą“, – sakė Ch. Hopkinsas.
Lietuvos ambasadorius Kanadoje Darius Skusevičius teigia, kad sugrįžusią prieškario Lietuvos teisinę dokumentaciją būtų galima lyginti nebent su Vasario 16-osios Aktu. „Tačiau šioje istorijoje pirmiausia reikėtų padėkoti Kanados valstybei – ji niekada nepripažino mūsų inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, todėl čia galėjo gyventi ir veikti nepriklausomos Lietuvos konsulai. Be to, Kanada visada daug dėmesio skyrė tautinėms bendruomenėms – ir dėl šios valstybės vykdytos politikos mes šiandien esame dramatiškos istorijos laimingos pabaigos liudininkai“, – pabrėžia D. Skusevičius.
Tęstinumo svarbą pabrėžė Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkė ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė dr. Laima Andrikienė. Ji priminė: „Atkurtoji Lietuvos Respublika, kurios 33-iuosius metus skaičiuojame, nėra nauja ar jauna demokratija, kokia mus bandė vadinti ne vienerius metus po istorinės Kovo 11-osios. Tarptautinės sutartys, liudijančios tuometę santykių su kitomis valstybėmis būseną, buvo tas pamatas, kuriuo remdamiesi galėjome plėtoti atkurtos Lietuvos Respublikos tarpvalstybinius ryšius.“
Savo ruožtu parodos globėjo užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio sveikinimo žodį per parodos atidarymą pristatęs užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas teigė: „Lietuvos istorija akivaizdžiai rodo Kremliaus valdovams ir visiems kitiems diktatoriams, kad neįmanoma primesti savo valios laisvę ir demokratiją mylinčioms tautoms ir jų pavergti. Esame įsitikinę ir mūsų broliškos Ukrainos visiška pergale prieš liguistas imperines iliuzijas puoselėjančią Rusiją.“
Gražiausios ir svarbiausios Lietuvos tarptautinės sutartys – parodoje
Valdovų rūmų muziejuje atidarytoje parodoje eksponuojamos 29 tarptautinės sutartys, kurias 1920–1938 m. Lietuvos Respublika buvo sudariusi su 19-a Europos, Tolimųjų Rytų, Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybių. Tai tik dalis iš 105 į Lietuvą grąžintų tarptautinius susitarimus liudijusių teisės aktų, kuriuos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuvos diplomatai pervežė saugoti į užsienį.
Dokumentai saugomi ir specialiai ekspozicijai buvo restauruoti Lietuvos centriniame valstybės archyve. Ilgą laiką netinkamomis sąlygomis laikytos sutartys į Lietuvą grąžintos gana varganos būklės, tačiau didelę patirtį turinčių archyvo restauratorių dėka jos prikeltos naujam gyvenimui ir šioje parodoje pristatomos pirminiu savo grožiu.
Parodos lankytojai kviečiami apžiūrėti unikalius Lietuvos valstybės įtvirtinimo ženklus – 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautines politines, prekybos, taikomosios ir arbitražo, konsulines, ekstradicijos (nusikaltimais įtariamų ar kaltinamų asmenų perdavimo) ir teisinės pagalbos, administracines, optacijos (pilietybės įgijimo) ir technines sutartis.
Pasak parodos kuratorių, ekspozicija papildyta prieškario dokumentine vaizdo medžiaga, galima peržiūrėti filmą, kuriame Charlesas Hopkinsas pasakoja ir rodo, kur rado dokumentus, kur juos laikė. Galima išvysti restauravimo procesą.
Besidomintieji teisiniais dalykais čia ras daug šiandien neįprastų dalykų: anuomet sutartys buvo sudaromos užsienio kalba (dažniausiai – prancūzų), tačiau yra sutarčių, sudarytų anglų, vokiečių, rusų, portugalų, latvių ir kitomis kalbomis. Greta oficialaus sutarties teksto būdavo pridedamas vertimas į lietuvių kalbą. Šie tekstai iliustruoja per šimtą metų įvykusį lietuvių kalbos pokytį, juose galima rasti šiandien nebevartojamų terminų, kai kuriais atvejais net valstybių pavadinimai išversti labai laisvai ir šiandien nebeatitinka nustatytų normų.
Parodoje muziejaus lankytojai gali pamatyti ir žymių Lietuvos bei užsienio valstybių politikų, diplomatų ir valstybių vadovų, tokių kaip popiežius Pijus XI, Japonijos imperatorius Hirohitas, Jungtinės Karalystės karalius Jurgis V, Danijos karalius Kristijonas X, Nyderlandų karalienė Vilhelmina, Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas, Vokietijos valstybės Prezidentas Paulas von Hindenburgas ir daugelis kitų, autografus. Be to, galima patyrinėti įspūdingo dydžio žemėlapį, kuriame matyti Lietuvos sienos su Rusija ribos, apžiūrėti puošnius įgaliojimų ir sutarčių ratifikacinius dokumentus, atkreipti dėmesį į spalvingas gijas ir įmantrius valstybės antspaudus, kuriais buvo patvirtintos sutartys, taip pat į lakinius inicialinius sutartis pasirašiusių diplomatų antspaudus bei specialias apsaugines dėžutes ir aplankus, kuriuose buvo saugomos sutartys. Ekspoziciją papildo ano meto nuotraukos, kuriose įamžintos sutarčių pasirašymo akimirkos, žymūs politikai ir diplomatai, taip pat dokumentiniai vaizdo įrašai iš ano meto diplomatų gyvenimo.
Parodos kuratorės – dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Džiuginta Kasiulaitienė, dr. Živilė Mikailienė. Ekspoziciją galima apžiūrėti iki 2022 m. rugsėjo 18 d. Valdovų rūmų muziejaus Parodų centre.
Parodos organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.