Vasario 1–25 dienomis penkias dienas per savaitę kūrybinėse dirbtuvėse bus liejamos gipsinės kaukės, kovo mėnesį tapsiančios naujos parodos eksponatais. Tai – pirmas kartas MO muziejaus istorijoje, kuomet beveik visi parodos eksponatai bus specialiai jai sukurti bei pagaminti muziejaus erdvėse.
Projektą „Portretai-fosilijos“ Ž. Kempinas pirmąjį kartą įgyvendino 1996-aisiais. Tai – vienas iš paskutinių menininko projektų Lietuvoje prieš išvykstant į Niujorką. Dirbtuvėse Vilniaus senamiestyje įsikūrusio Ž. Kempino gipsinių kaukių modeliais tapo bičiuliai, bendradarbiai ir bendražygiai, sutikti bei avantiūrai pakviesti čia pat, gatvėje. Dauguma jų dabar – visuomenei puikiai pažįstami kūrėjai: teatro, šokio, dailės pasaulio atstovai.
Anot Ž. Kempino, šie susibūrimai, pokalbiai, pats liejimo procesas buvo esminė projekto dalis, o kaukės – proceso skulptūrinis rezultatas. Tąsyk kūrėjas nuliejo apie septyniasdešimt kaukių, kurios buvo pristatytos buvusiuose Geležinkelininkų kultūros rūmuose įsikūrusioje galerijoje „Jutempus“ (dab. „Kablyje“). Deja, ne visoms buvo lemta išlikti. Šiandien žinoma apie keturias išsaugotas kaukes – tris iš jų MO muziejaus lankytojai jau galėjo pamatyti didžiojoje parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ 2019 metais.
Idėją ateityje vėl atgaivinti projektą „Portretai-fosilijos“ Ž. Kempinas puoselėjo dar 1996-aisiais, o išlikusių kaukių atradimas ir pristatymas MO muziejaus parodoje tapo impulsu grįžti prie idėjos įgyvendinimo. Dabar, po 27-erių metų, nedidelį bohemišką butuką Vilniaus senamiestyje pakeis dirbtuvės meno institucijoje – MO muziejuje, kurio lankytojai turės unikalią galimybę išvysti kūrybinį procesą savo akimis. Atkurtose dirbtuvėse bus liejamos anuomet projekte dalyvavusių žmonių, o taip pat – jų vaikų, senų ir naujų Ž. Kempino bendražygių gipsinės kaukės.
Po beveik trijų dešimtmečių atgyjantis projektas nemėgina sugrąžinti ar atkurti prabėgusio laiko – veikiau tampa būdu liudyti ir įamžinti pokytį. Dešimtajame dešimtmetyje kūrėjų dėmesio stokojęs portreto (ar autoportreto) žanras šiandien jau yra tapęs kiekvieno iš mūsų kasdienybe: tūkstančiai selfių išmaniųjų telefonų kamerų saugyklose kuria vis kitokį savęs vaizdinį ir leidžia juo manipuliuoti. Ž. Kempino gipso atliejos, priešingai, pasiūlo žvilgsnį į autentišką atvaizdą, tikrąjį „aš“.
„Tada, 1996-aisiais, man pačiam buvo dvidešimt septyneri, vadinasi, tame praėjusiame laike tilpo visas mano gyvenimas. Nuo tada prabėgo dar tiek pat metų. Kaip jie pakeitė mūsų mąstyseną, veidus, elgseną? Kur būsim, ką veiksim po dar tiek metų? Kiek portretų-fosilijų pasieks 2050-uosius? Tokie ir daugybė kitokių klausimų kyla dėl šio projekto, kuris iš prigimties yra eksperimentinis, atviras individualiems potyriams, interpretacijoms ir visiems įmanomiems atsitiktinumams“, – sako Ž. Kempinas.
Vasario mėnesį MO muziejuje kuriami portretai–fosilijos savo kelionę ir toliau tęs MO erdvėse – nuo kovo 2 d. mažojoje salėje įsikurs jų paroda. Joje eksponatais taps ne tik 1996-aisiais bei šių metų kūrybinių dirbtuvių metu išlietos kaukės, bet ir paties proceso dokumentacija. Prieš 27-erius metus režisieriaus Ginto Smilgos videokamera užfiksuotas kaukių liejimo procesas pasipildys nauja dokumentine medžiaga iš dabartinių kūrybinių dirbtuvių.
MO muziejaus lankytojai, įsigiję bilietą, turės galimybę žvilgtelėti į kūrybinį procesą iš arčiau – specialiai sukonstruota dirbtuvių erdvė leis netrukdant menininkui stebėti, kaip liejamos kaukės.
Ž. Kempino kaukių dirbtuvės MO muziejaus hole veiks vasario 1–25 dienomis 15–20 val. Poilsio dienos – antradieniai ir sekmadieniai. Daugiau apie dirbtuves čia.
Ž. Kempino paroda „Portretai-fosilijos 2023“ mažojoje salėje veiks nuo kovo 2 d. Daugiau apie parodą čia.