MO muziejaus parodoje susitiks tie, kuriuos trisdešimt metų skyrė geležinė uždanga

„Susitikimas, kurio nebuvo“, – taip pavadinta nauja paroda MO muziejuje, kurioje keliamas hipotetinis klausimas – kas būtų, jeigu būtų? Šaltojo karo metais Amerikos, Vakarų Europos ir Lietuvos kūrėjus skyrė geležinė uždanga. Parodos organizatoriai kviečia pasvarstyti, kas nutiktų, jei daugelį dešimtmečių vienas nuo kito per prievartą atskirti pasauliai vieną dieną susitiktų? Neįmanoma tampa įmanomu tada, kai vienoje eilutėje pamatai tiek skirtingų menininkų pavardžių – Andy Warholo, Guerrilla Girls, Yves Klein’o, Marlene Dumas, Marijos Teresės Rožanskaitės, Deimanto Narkevičiaus ir kitų.

Spaudos konferenciją moderavusi MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė sakė, kad tokio susitikimo dar nėra buvę – parodoje susitinka 32 Lietuvos ir 33 užsienio menininkai: „Mums be galo svarbu megzti ryšius su užsienio menininkais, tačiau ne ką mažiau svarbios temos ir klausimai. Šį kartą keliamės į Šaltojo karo laiką.“

Nuolatinis augimas – ar tai iš tiesų įmanoma?

Parodos iniciatorius ir kuratorius Andersas Kreugeris pasakojo, kad parodos idėja gimė dirbant su Van Abbės muziejaus kolekcija.

„Permąsčiau kolekciją ir jos pristatymą – daugiausiai tai buvo minimalistų, konceptualistų menininkų kūriniai. Žinojau kolekcijos turinį, pagalvojau, kad šitie kūriniai būtų laisvi keliauti, juos galima būtų pristatyti Lietuvoje. Šių autorių kūriniai anksčiau nebuvo gyvai pristatyti“, – pažymėjo jis.

A. Kreugeris pristatė neapibrėžtą ir naują terminą – demodernizavimas, kurį, anot jo, galima įvairiai interpretuoti.

„Klimato krizė sukuria problemą žmonijai. Viskas žengia į priekį – nuolatinis augimas, pažanga – ar tai iš tiesų įmanoma? Reikia ieškoti alternatyvių būdų, priešpastatyti naujas idėjas. Tai nebūtinai reiškia, kad reikia atsisakyti visų modernybių, bet idėjos, kad visa tai negali tęstis – taip. Tai buvo išeities taškas kuriant šią parodą“, – pabrėžė kuratorius.

Ši terminologija, anot A. Kreugerio, vis dar eksperimentinė. „Tai buvo ir darbinis parodos pavadinimas, tačiau priėjome išvados, kad jis bus kitoks. Ši paroda nepagrįsta naujais menotyriniais tyrimais, mes esame kuratoriai, tam tikra prasme pragmatikai, bet kartu ir idealistai. Kai sudedame darbus į vieną erdvę – susitikimas įvyksta“, – sakė jis.

Visa tai, kas vyksta – turi šaknis

Kuratorius, Van Abbės muziejaus (Nyderlandai) direktorius Charlesas Esche neslėpė, kad šios parodos įgyvendinimas virto nemenku išbandymu.

„Labai svarbu suprasti, kaip viskas anuomet vyko. Šių laikų ir anuometinė istorija susitinka čia. Istorija problematiška, todėl šiandien esame tokiame taške. Sudėtinga interpretacija, tačiau visa tai, kas vyksta – turi šaknis, turime suprasti, iš kur jos atėjo. Nors kolekcija tarptautinė, ji yra gana vientisa. Ši paroda – dialogas, kuris anuomet nebuvo įmanomas, sistema buvo kontroliuojama, jos tikslas – atskirti kultūras“, – akcentavo Van Abbės muziejaus direktorius.

Socialinė kritika sugrąžina į „lūžio“ laikmetį

Kuratorė Gabrielė Radzevičiūtė atkreipė dėmesį, kad konstruojant parodą susitikimas visų trijų parodoje dalyvaujančių pusių – labai svarbus. „Tikslas – ieškoti ne tik panašumų, bet ir atskleisti potemes, išryškinti meno pasaulio problemas, kaip jos lemia šiandieninį meno lauką. Parodos architektūra išryškina potemes, kurios siūlo ieškoti dialogo – pradedant nuo susitaikymo iki formos eksperimentų. Socialinė kritika sugrąžina į „lūžio“ laikmetį. Visada ateina kartos, kurios nori perrašyti istoriją, bet šios parodos tikslas ne toks. Kalbame ne tik apie Lietuvą, bet ir Vakarus, atsiranda daug kompleksinių klausimų. Vis dar trūksta tokių susitikimų kalbant apie modernizmą ir modernybes“, – sakė G. Radzevičiūtė.

***

Parodoje susitinka dviejų Europos meno muziejų – MO ir Van Abbės, įsikūrusio Eindhovene, Nyderlanduose – kolekcijų kūriniai.

Tai pirmasis tokio masto susitikimas tarp Lietuvos, Vakarų Europos ir JAV menininkų bei jų kūrinių: daugelį Šaltojo karo dešimtmečių juos skyrė geležinė uždanga.

Praėjus kiek daugiau nei trisdešimčiai metų nuo karo pabaigos ši paroda siūlo atsigręžti į itin reikšmingą laikotarpį, tebedarantį įtaką šiandienos pasauliui, rašoma parodos anotacijoje.
Parodos pasakojimas seka istorinio laiko tėkme – čia eksponuojami kūriniai, kurie buvo sukurti 1955–2000 metais. Ji neatsitiktinai pradedama nuo žvilgsnio į pokario epochoje dominavusius meno judėjimus ir stilius.

Sovietų okupuotose valstybėse įsigalėjo socialistinis realizmas, o Vakarų pasaulyje svarbus vaidmuo atiteko JAV atsiradusiam abstrakčiajam ekspresionizmui ir konceptualizmui.

Toliau parodoje skleidžiasi daugiasluoksnis pasakojimas apie tai, kaip išbalansuotoje, politinės prievartos ir įtampų kupinoje epochoje savito balso ieškojo Lietuvos, Nyderlandų ir kitų Vakarų Europos šalių menininkai.

O parodą tarsi užbaigia 10-ojo dešimtmečio kūriniai, apmąstantys Šaltojo karo pabaigą ir didelių permainų laiką.

Visa MOratono programa ČIA.