Parodoje atsigręžiama į oficialaus dailės gyvenimo paraštėse avangardinį meną kūrusius dailininkus, kurie iki šiol lieka neįtraukti ir į nonkonformistinės, t.y., ideologijos nepaisančios, dailės pasakojimą. Jie dirbo kaip dizaineriai, restauratoriai, scenografai, todėl jų kūryba hierarchiškai svarbesnėse tapybos ar grafikos srityse laikyta labiau „formos eksperimentais“, „dekoratyvinėmis kompozicijomis“, o ne rimta kūryba. Tokiu būdu paroda „Opartiniai atspindžiai“ praplečia Lietuvos dailės istorijos pasakojimą naujais vardais.
6-jame dešimtmetyje Vakarų dailėje išpopuliarėja opartas. Vis dėlto abstrakcijomis, įskaitant ir opartą, domėjęsi lietuvių menininkai galėjo pasirinkti tris kelius: kurti tik abstrakcijas ir beveik visiškai atsiriboti nuo viešojo dailės lauko (pavyzdžiui, didžiojoje parodoje „Susitikimas, kurio nebuvo“ pristatoma menininkė Kazimiera Zimblytė), eiti kompromisiniu keliu ir abstrakcijas kurti kaip eksperimentinę kūrybą, tuo pat metu dirbant kitose srityse, pavyzdžiui, kuriant scenografiją, arba pasirinkti dizaino specialybę, kur abstrakti forma buvo priimtina. Būtent šioje srityje darbavosi didžioji dauguma parodoje pristatomų menininkų. Kviečiame išsamiau pažvelgti į tris menininkes, su kurių kūryba galima susipažinti parodoje.
Scenografė D. Mataitienė pirmiausia studijavo tapybą, bet greitai suprato, kad ši sritis yra labai ideologizuota ir griežtai kontroliuojama, todėl pasirinko kompromisinį kelią – perėjo į scenografijos studijas. Būtent dirbant scenografe jai buvo lengviau įgyventi tai, kas buvo įdomu – kurti apibendrintą vaizdą, o greta ir toliau tapyti. 1965 m. ji sukūrė kostiumus televizijos baletui „Eglė žalčių karalienė“. Pasinaudodama liaudies pasakos tema, ji žaidimą abstrakčiais ornamentais pratęsė jau tapybos kompozicijose „Eglė“ ir „Žilvinas“. Tarp daugelio menininkės sukurtų ciklų opartui artimiausią išraišką įgavo serija „Lino poema“. Ir nors sovietmečiu į parodas tokie darbai nebuvo priimami, 1973 m. surengtoje personalinėje scenografijos (!) parodoje šie darbai cenzūrai neužkliuvo. 1984 m. ji netgi buvo apdovanota LTSR valstybine premija. Mataitienė suprato abstrakcijų kūrėjams taikomus apribojimus ir siekdama kūrybinės laisvės pasinaudojo pačios sistemos spragomis.
Dailininkės M. Urmanavičiūtės-Jonaitienės kūrybinis laukas itin platus – nuo grafikos, tapybos iki iki tekstilės, batikos darbų. Parodoje esančiame linoraižinių cikle „Lino darbai senojoje Dzūkijoje“ galima pamatyti menininkės gimtosios Dzūkijos moterų kasdienę buitį, lino pluošto apdirbimo etapus. Tokia tematika sovietmečiu buvo toleruojama ir ja pasinaudodama dailininkė eksperimentavo su opartu. Dar vienas M. Urmanavičiūtės-Jonaitienės kūrinys – vandens būtybių temą atspindintis estampas „Žuvys“. Jame gausu smulkių detalių, kurios kuria įspūdį, kad viskas paveiksle gyva. Vėlgi dailininkė ieškojo erdvės ir galimybių eksperimentuoti – vengė grynosios abstrakcijos, o opartinius žaidimus integravo į vaizdinį. Pulsuojantis linijų ritmas ir hipnotizuojantis efektas atsiranda ir M. Urmanavičiūtės-Jonaitienės linoraižinyje „Aguro krioklys“. Be šių darbų, parodoje galima sutikti ir menininkės sukurtas Kauno kojinių fabriko „Cotton“ gaminių pakuotes bei Liaudies kūrybos gaminių įmonės „Minija“ suvenyrų katalogą.
Gali būti, kad V. Grušeckaitės vardas taip pat nėra girdėtas, bet 1968 m ji sukūrė Lietuvos paviljono Londono prekybos ir pramogų parodos logotipą – rūtą. V. Grušeckaitė labiausiai ir žinoma kaip grafikos dizainerė. Tačiau parodoje galima pamatyti menininkės opartinės grafikos eksperimentus. Jai būdinga oparto kūrėjų savybė – dėmesys detalėms ir visumos santykiui. Gal todėl parodoje eksponuojama kompozicija „Avinai“ – tarp lankytojų mėgstamiausiųjų.
Daugiau informacijos apie parodą „Opartiniai atspindžiai“ čia. Ši paroda – tai galimybė susipažinti su pirmą kartą Lietuvoje pristatomu optinio meno poveikiu Lietuvos dailei XX a. 7–8 dešimtmečiais bei tuo metu oficialiojo dailės gyvenimo paraštėse kūrusių lietuvių menininkų – grafikų, restauratorių, scenografų – darbuose ryškėjusiais drąsiais eksperimentais. Paroda, kuri buvo sumanyta kaip didžiąją MO muziejaus parodą „Susitikimas, kurio nebuvo“ praplečiantis projektas, veiks iki 2023 metų vasario 19 dienos.