Istorija gyva atsiminimuose
Dariaus močiutė dažnai pasakodavo apie pokarį, šeimą, žuvusį sutuoktinį. „Pasakojo, kaip teko ieškoti jo kūno, kaip ji su trimis dukromis po netekties vargingai gyveno – šeima buvo ištremta į Suvalkiją ir dešimt metų ten išgyveno... Be to, visą laiką turėjo slėpti faktą, kad vyras žuvo miškuose – tais laikais partizanai buvo vadinami banditais. Visą laiką šeimą persekiodavo žuvusio tėvo šešėlis... Močiutės papasakota istorija nuolat gyva mūsų atsiminimuose“, – kalbėjo jis.
Dabar, praėjus trisdešimčiai metų Laisvės, pašnekovas pasvarstė, tas filmas galbūt ir niekaip nebūtų susikūręs, jei ne žmonos įteikta dovana. „Tikrai netikėtas buvo jos sprendimas! Mes niekada nekalbėjome, kad aš norėčiau statyti filmą, tiesiog kartu dažnai žiūrime kino kūrinius, analizuojame – mūsų skoniai sutampa. Matyt, pasigūglino ką gi čia gimtadienio proga padovanot, ogi žiūri, scenarijaus kursai, – padovanojo pažaisti, kažką gal sukursiu“, – spėjo D. Skramtai.
Nuėjus į kursus, scenaristė Gailė Garnelytė pasiūlė susigalvoti temas, idėjas ir parašyti scenarijus. „Vieną scenarijų parašiau pagal knygą, o kitą sukūriau pagalvojęs, kad reikia kažką sugeneruoti iš močiutės ir kaimynų pasakojimų. Domiuosi geneologija, todėl kalbinu kaimynus, įrašinėju jų pasakojimus apie kiekvieno šeimą, praeitį. Ne vienas yra prisiminęs apie pokarį, kaip viskas vyko. Skirtingi žmonės, skirtingai pasakoja, tai irgi įdomu“, – patyrimais dalijosi pašnekovas.
Kursų vedėja G. Garnelytė uždavė nelengvą uždavinį – darbas turėjo atitikti klasikinio scenarijaus rašymo taisykles.
„Kad būtų įdomu, kad žiūrovas liktų prikaustytas – šalia eitų ir konfliktas, ir intriga. Apie pokarinius įvykius daug visko prirašyta, neįdomu, na, nebent pačiam sau. Tad scenarijų reikėjo pakreipti būtent ta linkme, pagauti kažkokią ašį. Maniau, kad pagrindinis veikėjas bus mano žuvęs senelis, bet po to, kad tas klasikinis scenarijus gerai suveiktų – pagrindine veikėja padariau savo močiutę Mariją. Ji viso filmo metu išgyvena konfliktą – tiek vidinį, tiek su bendruomene. Laikmetis sudėtingas – kaip išgyventi tarp dviejų ugnių – partizanų ir NKVD, toje kryžminėje ugnyje? Tas vidinis konfliktas tapo filmo ašimi, aplink kurią sukasi įvykiai“, – pasakojo D. Skramtai.
Kiekvienas žodis ir veiksmas tampa simboliu
Filmas trumpametražinis, tad daug ko nepridėsi, dėstymas turi būti glaustas. „Per šešiolika scenų reikia parodyti visą esmę, įvykius ir pagrindinės veikėjos Marijos vidinį konfliktą pademonstruoti. Ji bijo ir nerimauja dėl šeimos ateities, dėl vyro gyvybės, bando sulaikyti jį namuose, išsaugoti šeimą... Tačiau nuolat išleidžia sutuoktinį, linkėdama jam sėkmės ir melsdamasi už jį...“, – išsikeltus uždavinius nupasakojo pašnekovas.
Su pastebėjimu, kad trumpametražinį filmą sukurti net profesionaliems režisieriams nėra lengva, D. Skramtai visiškai sutiko: „Taip, kiekvienas žodis ir veiksmas tampa simboliu. Žiūrėdamas trumpametražį filmą turi skaityti kodus. Ilgo metro filme gali kiekvieną sceną iliustruoti papildomais vaizdais, kalbomis, o čia priešingai – negali išsiplėsti.“
Įprastai, imantis kurti filmą buriama komanda, kūrybinė grupė, operatoriai, apšvietėjai, garsistai, ieškomas finansavimas, filmavimo vietos, ir tik tada su aktoriais einama filmuoti scenų. „Pas mus viskas įvyko priešingai. – Kurk filmą. – Gerai! Pagalvojome, kad filmuosime su telefonais, sueisime pusbroliai, broliai... Tu būsi Marija, tu – Bolius, savo vaikus paimsime – nusifilmuosime... Montuoti šiek tiek moku su kompiuterinėmis programėlėmis, pasidarysiu. Bet kolegos visgi patarė paieškoti operatoriaus, kuris kartu ir sumontuotų medžiagą. Pradėjus ieškoti, susidomėjo profesionalus operatorius Laurynas Lukoševičius, jam scenarijus labai patiko, iškart ėmėsi darbo, davė gerų idėjų dėl pačio filmavimo stiliaus, kadruotės“, – apie filmo gimimą pasakojo D. Skramtai.
Kurti filmą kitus darbus dirbantiems kino entuziastams nebuvo paprasta, tačiau L. Lukoševičius rado išeitį – pasiūlė šiam reikalui paskirti laisvus savo savaitgalius. „Laurynas ypač daug energijos įdėjo, pastūmėjo visą procesą į priekį, neleido miegoti. Faktas prieš akis, o traukinys jau važiuoja, reikia susimesti visus daiktus ir važiuot... Reikėjo surasti tinkamą lokaciją, autentišką sodybą, drabužius, viskas turėjo atitikti laikmetį – 1950-uosius. Aktoriai – šeimos nariai, kaimo bendruomenė“, – proceso sklandumu stebėjosi jis.
Nuostabą D. Skramtai kėlė ir pagrindinės aktorės, kaimo Mergežerio gyventojos Rasos Zapolskaitės panašumas į močiutę Mariją, na, o senelį Bolių vaidino D. Skramtai brolis Danas.
„Operatoriai, asistentai, apšvietėjai – visi mielai įsitraukė į procesą, dirbo iš idėjos. Visiems sakydavome, kviečiame prisijungti prie filmo, bet apmokėjimo nebus... Tikrai visiems dėkoju“, – neslėpė dėkingumo pašnekovas.
Filmavimai, anot D. Skramtai, išsitempė iki pusės metų. „Manyčiau, kad mums nepaprastai sekėsi. Taip, yra scenų, kurių nespėjome nusifilmuoti. Filmo veiksmas vyksta pavasarį, tad reikėjo suspėti vaizdus užfiksuoti dar prieš išsprogstant lapeliams, tačiau viskas pakrypo netikėta linkme – pradėjo lyti, todėl filmavimą teko stabdyti. O jau kitą savaitę – viskas ėmė ir sužaliavo... Galėjome laukti kitų metų, bet visgi pabandėm rudenį – lapai nukritę, panašu į pavasarį, Velykų metą. Tądien buvo apsiniaukę, lygiai tokia pati aplinka, kaip ir pavasarį – pabaigėm tą sceną, nusifilmavome. Į tą paskutinį filmavimo savaitgalį, kuris buvo lemtingas, sugrūdome tris ar keturias scenas! Su žmona sužaidėme šachmatų partiją – reikėjo suskirstyti ne tik scenų eiliškumus, bet ir visus sužiūrėti, kas kada gali, kad filmuotojų komanda nepervargtų, plius – dalyvavo vaikai, tai apsunkino filmavimą – mažųjų aktorių negali laikyti tris valandas laukimo režime – su jais iškart turi dirbti“, – užkulisius pravėrė filmo režisieriumi tapęs D. Skramtai.
Prieštaravimai iškėlė daug klausimų
Neretai savo senelių pasakojamų istorijų nespėjame atidžiai išklausyti, o vėliau, deja, tampa per vėlu... „Žinau tokių istorijų... Vaikščiodamas per kaimą, darydamas interviu su senais žmonėmis, kurie pasakoja apie savo šeimas, kaimo praeitį, senovę, ne vienas yra pasakęs: buvome vaikai, nelabai klausėme močiutės, kaip ji grįžo iš Sibiro, buvo neįdomu, o dabar gaila... Tokių istorijų ne vieną esu išgirdęs“, – pritarė pašnekovas.
Tačiau D. Skramtai pasidžiaugė, kad jų močiutė viską yra išpasakojusi, ir labai įdomiai. „Sovietmečiu mums pokario laikas atrodydavo kaip užverstas praeities istorijos puslapis, knyga, padėta į tolimiausią stalčių. Kada išgirsti iš kitų žmonių (sovietiniais laikais visi savo rateliuose kalbėdavo, viešumas atsirado tik tada, kai Lietuva tapo laisva) tą pačią istoriją apie savo senelį, jo žūtį, skirtingais kampais, supratau, kad istorija, kurią girdėjome iš savo močiutės aplipusi nerealiais dalykais. Iki šiol išlikę neaiškumų, kaip ten kas žuvę. Mano senelio, partizanų ryšininko, geriausias draugas, pasirodo, buvo integruotas MGB agentas. Vieni pasakoja, kad jisai senelį pribaigė šūviu, kiti – tuo abejoja. Tais laikais esą neleisdavo saviveikla užsiimti tie visi MGBistai. Reikėjo tardyti ir t.t. Tokie prieštaravimai iškėlė daug klausimų. Skirtingi pasakojimai, tos teisybės, tikrosios tikrovės turbūt niekada ir nesužinosime“, – ieškojo atsakymų D. Skramtai.
Tačiau siužetinės linijos kulminacijos prasme, scena, kai senelį nušauna jo draugas, anot D. Skramtai, yra iškalbinga: „Močiutei viską papasakojus, net niežėjo pirštus, taip norėjosi tas mintis suguldyti ant popieriaus! Ta idėja visada ruseno, būtų gerai užrašyti, sukurti apie tai filmą. Na, bent jau scenarijų... Čia ir turėjo baigtis mano žingsniai, apibendrinant tas istorijas, kurias girdėjau. Bet filmas, kaip ir minėjau, pats save sukūrė.“
Su šviesia, partizanine daina
Iš pašaukimo D. Skramtai laiko save menininku. Baigė Muzikos akademiją, pagal išsilavinimą yra vargoninkas ir choro dirigentas. „Jau dvidešimt metų nemuzikuoju – buvau ir pedagogas, ir chore dainavau... Esu profesionalus muzikantas, bet kada savo patirtį ir veiklą galiu atgaivinti – kartais atgaivinu. Bet šiuo metu dirbu visiškai su muzika nesusijusioje srityje – turiu savo verslą, statybos objektų ir konkursų duomenų bazę, skirtą statybų įmonėms... Visgi ta menininko patirtis leidžia ne tik vertinti kitų padarytus darbus, bet ir pačiam kurti, analizuoti, perteikti savo mintis, kad ir kiti pajustų“, – kalbėjo jis.
Netrunku padaryti išvadą, kad filmas turbūt garsės ypatingu garso takeliu? D. Skramtai šypsodamasis tuoj pasipasakoja, kad gerą dešimtmetį yra dirbęs Lietuvos televizijoje garso režisieriumi.
D. Skramtai pasidžiaugė su žmona Indre esantys gera komanda – kuriant „Mariją“ tapo ir filmo režisieriais, ir prodiuseriais, ir lokacijų ieškotojais: „Filmavimo metu ir maistą gaminome! Neradome sau vietos... Tikslas nebuvo toks kaip visų komercinių filmų – mums svarbiausias aspektas tas, kad įsiliejo bendruomenė, šeima, giminė... Visi prisijungė, palaikė, jiems taip pat tai buvo didelis įvykis, kultūrinis reiškinys. Aišku, galėjome pasisamdyti profesionalius aktorius, kurie būtų suvaidinę idealiai, bet mes patys ėjome, stengėmės, vaidinome po dešimt dublių, ir... pavyko.“
Svarbu paminėti faktą, kad filme „Marija“ kalbama dzūkų tarme. „Mergežerio kaimas yra Dzūkijos rajone, pokario laikais čia buvo kalbama tik dzūkiškai. Aišku, kai kurie mūsų aktoriai jau nebemokėjo dzūkiškai, netgi pagrindinė herojė to mokėsi. Autentika ne tik per daiktus, vaizdus, bet ir per kalbą“, – pažymėjo D. Skramtai.
Pašnekovas neneigė juntantis baimę, kaip filmą priims žiūrovai, ar supras tai, kas yra norima pasakyti: „Trumpametražis filmas turi tam tikrą simbolinę reikšmę. Kiekvienas rankos pakėlimas siejasi su kitos scenos veiksmu – viskas sustyguota, turi prasmę. Filmo pradžioje ir pabaigoje žiūrovas išvys trumpą įžangėlę, postfilminę istoriją, galbūt bus įdomu sužinoti, kiek šeimų buvo ištremta iš mūsų kaimo...“
Paklaustas, kaip įsivaizduojantis tolimesnį filmo gyvenimą, D. Skramtai sakė, kad irgi sau užduodantis šį klausimą. „Vėlgi grįžtame į pradinę mintį – filmas atsirado anksčiau nei idėja jį kurti. Turime filmą, tik dabar pradedame galvoti, kur jį rodyti. Norėtųsi, kad filmas būtų parodytas, visų pirma, mūsų kaime, auditorijai, susijusiai su partizaniniu judėjimu. Jei mokyklose parodytų edukaciniais tikslais – būtų irgi malonu. Džiaugtumėmės, jeigu pavyktų pasirodyti – neprofesionalių, trumpametražių filmų festivalyje. Galbūt ir pakvies...“, – vylėsi filmo „Marija“ režisierius.
Scenarijui naudojami Mergežerio kaimo gyventojų liudijimai, Lietuvos ypatingojo archyvo bylų medžiaga.
Visi filmavime dirbę žmonės – savanoriškais pagrindais, be finansinio atlygio dirbę žmonės.
Filmavime dalyvavo apie 50 neprofesionalių aktorių – tai kaimo bendruomenės žmonės, giminės ir artimieji. Pavyzdžiui, vien tik trėmimo masinėje scenoje vagone filmavosi apie 40 Mergežerio kaimo žmonių.