M. Pitrėną kalbina meno publicistė Laura Kešytė.
– Šiais metais rečiau rodotės viešumoje, dalinate interviu. Kuo gyvenate?
– Viešuma tiesiogiai koreliuoja su tuo, kiek esi Lietuvoje. O pastaraisiais metais pusę savo laiko skiriu užsienio darbams. Daug laiko tenka praleisti „ore“. Atsidarius sienoms po karantino, baigėsi katino dienos. Šeima irgi mane mato rečiau. Tačiau iš esmės gyvenimas teka savo vaga, aktyviai pulsuodamas ar purslodamas toliau.
– Kokia muzika skamba jūsų ausinuke skrydžių metu?
– Oi... Labai daug skirtingų žanrų – operos, simfonijos, oratorijos, mišios, koncertai... Tiesa, 99 procentai – darbo muzika. Laisvalaikio malonumams laiko lieka nedaug. Nors socialinių tinklų ir dukrų dėka šią žiemą atsitiktinai ir vėl atradau Stingą, Adelę ir kai ką iš underground’o.
– Daugiausiai dirbate Europoje, ar turite koncertų ir už jos ribų?
– Pasiūlymų sulaukiu iš viso pasaulio, tačiau kontraktai, kuriuos turiu Vilniuje ir Sankt Galene, Šveicarijoje, užpildo absoliučiai visą mano asmeninę darbotvarkę. Kaip tik nesenai teko atsisakyti Tokijo Filharmonijos kvietimo. Grynas atsitiktinumas arba likimo dovana, jeigu ką nors dar pavyksta įterpti iš šalies.
– Kam ruošiatės šiandien? Koks repertuaras jūsų laukia artimiausią pusmetį?
– Šiuo metu statau G. Verdi „Requiem“, šis kūrinys bus atliekamas neįprastai – kaip opera. Joje persipins Virginios Woolf savižudybė, pirmos didelės ginkluotos žudynės Amerikos mokykloje, pirmojo diagnozuoto AIDS paciento drama bei pirmosios pasaulyje širdies persodinimo operacijos peripetijos. Tokie įdomūs pastatymai Šveicarijoje mane lydi jau ne pirmus metus.
Birželio mėnesį Vingio parke diriguosiu turbūt didžiausiame Andriaus Mamontovo solinės karjeros koncerte. Atliksime daugiau nei 20 geriausių jo viso gyvenimo hitų drauge su orkestru bei rinktine ritmo grupe. Labai laukiu, tai bus įspūdinga vasaros sutikimo šventė.
Tiesa, atsipalaiduoti nebus kada, nes dar laukia daug koncertinių programų ir fortepijoninių koncertų įrašai su Sankt Galeno simfoniniu orkestru, ir Vilniaus festivalio atidarymas sostinėje su romantiškąja A. Brucknerio simfonija.
Sezoną palydėsiu drauge su festivaliu „Midsummer Vilnius“. Jo atidarymo vakarą skambės mūsų scenos karalienės Violetos Urmanos balsas – tikiuosi išskirtinio GALA koncerto. Turėsime ir unikalų vakarą su britų grupe „FINK“.
– Diriguojate ir klasikinę, ir populiariąją muziką. Turbūt, labai skiriasi ir muzikiniai uždaviniai? Kokią muziką diriguoti sunkiausia?
– Daugiausia iššūkių kelia tai, kas yra tyriausia, arba sukurta tiek genialiai, kad negali per daug savęs pridėti.
Tai būtų Bacho, Mozarto kūryba, dieviška, savo prigimtimi nekalčiausia. Prie jos liestis net šiek tiek baugu, lyg prie trapaus krištolo rankdarbio, o ypač laikais, kai esame pripratę prie utriruotos emocijos, stiprių akustinių bei vizualinių dirgiklių. Tas briliantas, atrodytų, vos spinti, todėl gali likti nepastebėtas, o jo spindesį išryškinti – didžiulis menas.
Kalbant apie skirtumus, diriguojant populiariąją ir apskritai pramoginę muziką, reikia kitokios energijos, atakos, kalbos. Čia didesnis dėmesys yra telkiamas į ritmą, tuo tarpu melodija – antroje vietoje (kitaip nei klasikoje). Todėl klasikiniam muzikantui ne visada lengva susidoroti su populiarios muzikos artikuliacija ir frazuote.
Be to, pramoginėje muzikoje nėra tiek daug natų, ir jas reikia sudėlioti labai įtaigiai. Jeigu klasikinė simfonija trunka 40 minučių, tai daina – vos tris, keturias minutes, per kurias turime pasiekti klausytojo širdį.
– Vingio parke atliksite per 20 populiariausių visų laikų A. Mamontovo dainų. Klasikos požiūriu, tai būtų tarsi 20 miniatiūrų?
– Taip, 20 miniatiūrų, bet jos tik atrodo lyg „miniatiūros“. Kiekvienas kūrinys, lyg ypatinga gyvenimo istorija, koncerto metu turi gimti, pragyventi savo gyvenimą ir užgęsti. Tai nėra paprasta – greitai pakeisti nuotaiką, atlikimo charakterį, kalbėjimo toną, kūno kalbą... Nesakau, kad neįveikiami dalykai, bet tikrai neįprasti ir tuo labai įdomūs.
– Koks jausmas diriguoti gamtoje, didelėje Vingio parko erdvėje? Kokie akustiniai iššūkiai tenka orkestrui?
– Vingio parke dar neteko diriguoti, bet teko būti kitoje barikadų pusėje – dainuoti per Dainų šventes drauge su dar dešimtimis tūkstančių dainorėlių. Galiu pasakyti, jog tai – su niekuo nesulyginama patirtis. Ypatingas, stadioninis jausmas... Tik šį kartą mes, orkestras, būsime įgarsinti, mikrofonizuoti, todėl kiekvienas mūsų žodis ir nata – girdimi, dėl to mes neabejojame.
Labai džiaugiuosi, kad Vingio parke bus naudojama erdvinė garso sistema (angl. Immersive Sound), kuri leis pajusti pilną įsitraukimą – garse tarsi panardintas klausytojas girdės muziką, sklindančią iš visų pusių. Man atrodo, visi iššūkiai atvirose erdvėse šiandien būtent ir privalo būti sprendžiami elektronikos ir modernių technologijų priemonėmis.
– Koks apskritai jūsų santykis su populiariąja lietuviška muzika, dainomis?
– Ryškūs prisiminimai mane sieja su pirmosiomis grupėmis, tokiomis kaip „Foje“, „Antis“, „Kardiofonas“, „Katedra”. Man buvo 14 metų, šalyje prasidėjo Sąjūdžio vėjai. Ta muzika sutapo su man paauglyste ir revoliucinga, maištinga nuotaika valstybėje. Po Sąjūdžio mitingų praūžę Roko maršai sukūrė žodžiais neapsakomą jausmą. Važiuodavome į miškus su palapinėmis, kad išgirstume mylimas grupes.
Sunku tai perteikti žodžiais, labai asmeniška, subjektyvu, intymu. „Laužo šviesa“ buvo savotiškas laikmečio himnas, būsena, kurią lydi ir psichodelinis kokteilis, viduje kunkuliavę hormonai... Tie prisiminimai, tos dainos iki šiol mane jaudina labiau, nei bet kokia opera (juokiasi). Tokie psichofiziologiniai potyriai, vibracijos, patirtos paauglystėje, išlieka iki žemės kelionės pabaigos…
– Prieš savaitę įrašėte kūrinį, kurį galėsime išgirsti jau kitą savaitę. Tai – prieš daugiau nei 20 metų sukurtos A. Mamontovo dainos „Paskutinis traukinys“ nauja, niekur negirdėta versija su orkestru. Kaip ji skambės? Kodėl verta jos laukti?
– Mūsų ilgametė bičiulystė su kompozitoriumi ir aranžuotoju Jievaru Jasinskiu ir vėl dovanoja mums galimybę į Andriaus kūrybą pažvelgti per orkestro spalvų prizmę. Prieš porą metų pasirodęs albumas „Šiaurės naktis. Pusė penkių su orkestru”, įrašytas garsiojoje „Abbey Road“ studijoje, Londone – Lietuvos mastu neregėtas dalykas! Ir dabar, išgirdęs „Paskutinio traukinio” aranžuotę, nusikėliau į metus, kai dvidešimčia metų buvome kvailesni, įžūlesni, mažiau žinantys, bet nemažiau laimingi ir mylintys. Tad linkiu visiems nostalgiško pasivažinėjimo (prieš)Paskutiniu traukiniu birželio 9-ąją su A. Mamontovu ir dideliu orkestru.