Kiekvienam vaikui nupirkti po vadovėlį neišgali
Vilniaus Žemynos progimnazija praėjusią savaitę feisbuke Lietuvos bibliotekininkų grupėje pasidalino prašymu ateinantiems mokslo metams paskolinti lietuvių kalbos, matematikos, pasaulio pažinimo vadovėliais. Šios mokyklos bibliotekininkė Ingrida sako, kad tokiu būdu tiesiog bando sutaupyti ir nepirkti vadovėlių, kurie bus naudingi vos vienerius metus, tuo labiau, kad lėšų vadovėliams visada trūksta.
„Jokio kriminalo dėl vadovėlių skolinimosi čia nėra...Tiesiog pasikeitus 2024 m. programoms lyginėms klasėms, nematau tikslo šiemet pirkti vadovėlius 2 ir 4 klasėms. Taip išeina, kad tie vadovėliai bus naudingi tik vienerius metus, o pirkti ir leisti jiems kelis tūkstančius eurų, man atrodo beprotybė. Šį darbą dirbu jau 10 metų – lėšų vadovėliams visada skiriama per mažai“, – pastebėjo ji.
Yra suplanuota, kad nuo šio rugsėjo keisis vadovėlių programos nelyginėms klasėms, o nuo 2024 – lyginėms.
Pasak bibliotekininkės, ŠMSM neseniai papildomai skyrė kiekvienam vaikui po 20 eurų vadovėliams pirkti, tačiau matant dabartines jų kainas – to negana.
„Net po 1 vadovėlį vaikui neišeina nupirkti. Kol švietimas Lietuvoje bus podukros vietoje, tol nepajudėsime kaip tauta iš mirties taško“, – apgailestavo ji.
Dalies dalykų vadovėlių visai nėra
Taikos progimnazijos istorijos ir etikos mokytojas Algis Bitautas aiškino, kad problema yra ne tik per mažos lėšos, bet ir tai, kad kai kurių dalykų vadovėlių apskritai nėra. Jis pasakojo, kad mokykloje buvo tariamasi, ką reikės daryti nuo rugsėjo, kai neporinėms klasėms startuos naujos bendrojo ugdymo programos.
„Įsivaizduokite, jei, tarkime, istorijos vadovėliai bus nauji, leidyklos mėgsta juos skaidyti į dvi dalis, pirma ir antra knygos vieneriems metams, iš kurių viena dalis kainuoja kokius 17 eurų. Nežinau, gal mokykla, perkanti didelį kiekį, gauna kažkokią nuolaidą, gal už kokius 16 eurų perka, bet tai vis tiek grubiai yra kokie 32 eurai vaikui vien istorijos mokomajam dalykui. Mokyklos administracija ieškojo kažkokių išeičių ir viena iš jų buvo sugalvota, kad nupirks vieną komplektą, tai yra, tarkime, aš dabar išleisiu aštuntas klases ir gausiu šešias penktokų klases, tai turėsiu vieną komplektą, 32 vadovėlius ant stalo, bet mokinys to vadovėlio namo nesineš“, – pasakojo jis.
Pasak A. Bitauto, pagrindinių mokomųjų dalykų – lietuvių kalbos, matematikos, istorijos – vadovėliais mokiniai yra aprūpinami, užsienio kalbų dažniausiai perka savarankiškai.
„Bet tikrai susidurs mokytojai su tuo trūkumu. Vienas dalykas, vadovėlių autoriai ir leidyklos turbūt nespės visoms klasėms pasiūlyti. Sakykim, mano mokomasis dalykas yra istorija, tad penktokams aš turiu iš ko rinktis, kelios leidyklos siūlo, ir mokykla man nupirks vieną komplektą ir kažką turėsiu su tomis naujomis programomis. Septintokams nusprendėme nepirkti, nes programos nelabai pakitusios, versimės su senais vadovėliais. Devintokams, mačiau, leidyklos kažką siūlo, bet, tarkime, problema yra su vienuolikta klase, kadangi viduriniame ugdyme viskas keičiasi kardinaliai, egzaminai nauji, o, pavyzdžiui, vienuoliktai klasei vadovėlius tik viena leidykla siūlo. O visi kiti leidėjai net atsisako, nes tai ir didesnė atsakomybė nei jaunesnėms klasėms, ir per tokį trumpą laiką paruošti kokybišką vadovėlį turbūt bus problema. Be to, atsiras tokių naujų mokomųjų dalykų, kuriuos ministerija bando įdiegti, kaip filosofija ir panašūs pasirenkamieji dalykai, bet jiems aš abejoju, kad bus mokymosi priemonės, pažiūrėjęs į tai, ką mes gauname ir ką dabar leidyklos siūlo“, – pasakojo mokytojas.
„Tarkime, etikos, kiek mačiau, leidėjai apskritai nieko nesiūlo – turbūt yra tas požiūris, kad yra svarbesnieji mokomieji dalykai ir ne tokie svarbūs, tad leidėjai jokių alternatyvų nesiūlo ir nebus tų vadovėlių“, – sakė A. Bitautas.
Jis pasakojo kartais taip pat pats ieškojęs trūkstamų vadovėlių per socialinius tinklus, tačiau, jo nuomone, tokie skelbimai, kaip Žemynos progimnazijos, nors ir gražūs, tuo pačiu rodo ir apgailėtiną padėtį.
„Taip, realiai taupo jie tuos pinigėlius, bet ar mes švietimo sąskaita turėtume taupyti?“, – retorinį klausimą kėlė jis.
Be to, pasak A. Bitauto, turi keistis požiūris ir būti galvojama ne tik apie vadovėlius tradicine prasme, kaip popierines knygas.
„Turėtų būti visas mokymosi komplektas, tai yra, kad ir skaitmena greta vadovėlio. Juk mokiniai neišlenda iš telefonų, tad būtų galima galbūt mokiniui ten pasiųsti kažkokias užduotis, grafikus, filmukus, ką galėtų peržiūrėti, atlikti, padaryti, paspausti. Neturi būti kaip tas tarybinis popierinis vadovėlis „Saulutė“ aksioma, kurios visi turi laikytis. Turi būti visas mokymosi komplektas, bet kažkaip ir tie leidėjai nelabai skubinasi ten, nes su popieriniais vadovėliais viskas aišku, parduodi už 16 eurų ir turi, dar gauni po 6-7 eurus už pratybas, o su skaitmena, kaip tu įvertinsi tą kūrėjų, dizainerių darbą, jau sudėtingiau. Mes kažkaip vis dar nepasimokėme iš to karantino ir neturime jokios skaitmenos, nėra normalaus skaitmeninio turinio vienai pamokai, kur mokytojas galėtų diferencijuoti pagal mokinių lygį, specialių ugdymo vaikams nieko nėra, gabiems vaikams nieko nėra – tai didžiulė problema“, – dėstė jis.
O kol nei skaitmeninių sprendimų, nei pakankamai popierinių vadovėlių nėra, jis sakė tiesiog ieškosiantis prieinamų išeičių. „Bent jau gerai, kad turėsime bent kažkokią dalį vadovėlių. Be jokios abejonės, tai, kad neturėsime kiekvienam mokiniui, kažkiek apsunkins darbą, nes teks atsikopijuoti, atsišviesti, kažkaip pateikti tą medžiagą, nes mokinys namuose turės ją kažkur turėti“, – pasakojo A. Bitautas.
ŠMSM: tokių situacijų gali pasitaikyti
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija sakė, kad tokių situacijų, kai mokyklos ir jų bibliotekos ieško, kur pasiskolinti vadovėlių, gali pasitaikyti.
„Atnaujinus bendrąsias programas progimnazijoms kai kurioms kai kurių dalykų temoms mokyti gali reikėti vadovėlių, kuriuos šiuo metu naudoja gimnazijos. Galbūt kažkurioje mokykloje kitais mokslo metais bus mažiau mokinių arba mokytojai jau įsivertino, kad kai kurių šiuo metu naudojamų vadovėlių jie nebenaudos ir jie turės atliekamų vadovėlių. Savivaldybė ar kitas mokyklos savininkas gali priimti sprendimą vadovėlius, kurie galbūt atliekami vienoje mokykloje, perskirstyti kitoms, kurioms jų stinga“, – rašoma ŠMSM atsiųstame komentare.
„Kiek ir kokių vadovėlių ir mokymo priemonių įsigyti, sprendžia mokyklos vadovas, suderinęs su mokyklos taryba. Jis taip pat nustato ir vadovėlių priėmimo, apskaitos, saugojimo ir išdavimo mokiniams tvarką, paskiria už tai atsakingus darbuotojus. Mokyklos vadovas, kalendoriniams metams pasibaigus, mokyklos tarybai pateikia informaciją, kiek ir kokių vadovėlių ir mokymo priemonių įsigijo mokykla per kalendorinius metus. Mokykla už mokymo lėšas, skirtas vadovėliams ir mokymo priemonėms, gali įsigyti tik tokių vadovėlių, kurie yra įtraukti į Nacionalinės švietimo agentūros administruojamą Vadovėlių duomenų bazę“, – aiškina ŠMSM.