– Šių metų nacionaliniuose kino apdovanojimuose buvote įvertinta „Sidabrine gerve“ už filmo „Tu man nieko neprimeni“ montažo režisūrą. Kuo išskirtinis, unikalus jums buvo šis projektas?
– Projektas buvo unikalus vien dėl filmavimo su 16 mm juosta, kai su kamera galima prieiti labai arti, būti šalia personažų. O kur dar pastelinės spalvos, kūniškumas, dailininkų, kostiumų dailininkų darbas, atitikęs režisierės Marijos Kavtaradzės pasiūlytą idėją. Nuostabus aktorių darbas sukūrė magišką jausmą, atrodė, lyg eidama Vilniuje, galiu bet kada sutikti filmo veikėjus Eleną ir Dovydą. Panašiai jaučiausi, kai montavau A. Blaževičiaus filmą „Šventasis“ bei perėmiau aktoriaus Mariaus Repšio kalbėjimo būdą, manieras. Tai – pavyzdžiai, kuomet viskas yra taip tikra, kad nebegali suprasti, kur filmas, o kur gyvenimas.
– Kino industrijoje dirbate jau ne vienerius metus. Įdomu – kaipgi prasidėjo Jūsų kelias ir ar montažas buvo pirmasis jūsų pasirinkimas?
– Viskas prasidėjo nuo mokyklinio aktyvizmo, kai kūrėsi įvairios moksleivių sąjungos, o bendraamžiai pasiūlė daryti laidą paaugliams. Atsidūriau pas režisierę Danutę Keturakytę, laidoje „Plius ir minus“. Sutapo, kad tais metais LMTA rinko režisierių kursą ir pabandžiau stoti, nors turėjau minčių mokytis chemiją. Įstojau į abi vietas, bet pasirinkau kino režisūrą, baigiau bakalaurą, buvau kanalo MTV laidų, įvairių reklamų režisiere. Vėliau LMTA atsirado montažo režisūros magistras, kurį ir baigiau. Man visuomet patiko ši kiek introvertiškesnė specialybė, supratau, kad kino aikštelėse, kur žmonės nuolat skuba, pyksta, nesijaučiu gerai. O montuodama darau tai, kas man labiausiai patinka, jaučiuosi esanti savo vietoje.
– Kas šiame darbe sudėtingiausia, kelia daugiausiai iššūkių? Pavyzdžiui, ar visuomet pavyksta išpildyti režisieriaus vizijas?
– Montažo režisieriaus darbas yra ne apie mygtukų spaudymą ar programas – be paskutinio scenarijaus perrašymo, kuris vyksta montažo metu, šis darbas apima emocijų talpinimo funkciją. Režisieriui, kuris ateina su savo viltimis ir nuoskaudomis, suprasdamas, kad kažką padarė ne taip, kažkas tikrai nesigavo, tampi beveik psichologu. Pamatę pirmą scenarijaus versiją kūrėjai neretai sutrinka ir montažo režisieriaus darbas yra parodyti, kad galima rasti išeitį.
Svarbu sukurti saugią aplinką, kurioje režisierius galėtų eksperimentuoti, nežinoti, susiginčyti. Ko gero, didžiausias iššūkis yra pralaukti momentą, kol režisierius atsiriboja nuo medžiagos, gali į ją pažvelgti iš neutralios perspektyvos. Kol toks praregėjimas neįvyksta, neįmanoma pajudėti link finalinio varianto.
– Kiek šiame darbe yra laisvės?
– Esu laiminga, nes dirbu su režisieriais, kurie suteikia daug laisvės. Visuomet paruošiu numatytą scenarijaus versiją ir dar vieną – alternatyvią, kuri galėtų būti vaistas, „pleistriukas“, leidžiantis suprasti, kad svarbūs dalykai yra pataisomi ir tam tikras montažo vietas galime išspręsti. Nuolat ieškai, perdėlioji dėlionę, matai rėmus, bet ir detales turi sudėti teisingai. Toks rebuso sprendimas yra pats maloniausias dalykas, leidžiantis atrasti naujas scenų potekstes, ką jos gali reikšti ir kaip gali kartu veikti.
– Kokių kompetencijų, asmeninių savybių reikia norint būti montažo režisiere?
– Pirmiausia, reikalinga empatija, leidžianti sukurti saugią aplinką režisieriui. Žinoma, kantrybės ir gebėjimo visko nepriimti asmeniškai. Į kiekvieną filmą žiūriu kaip į savo, visi jie yra be galo svarbūs, įsimyliu tiek istorijas, tiek jų veikėjus. Nėra tokių filmų, kuriems neturėčiau jausmų.
– Su kokio žanro filmais jums dirbti įdomiausia?
– Man labiausiai patinka dirbti su dramomis, dokumentinėmis juostomis. Smagu žiūrėti komedijas, tačiau sunku jas montuoti. Tai – specifinis žanras, turintis griežtas taisykles, o ir humoras yra labai individualus dalykas. Niekad nesi tikras, ar žmonės konkrečiose filmo vietose juoksis, tačiau turi tai nuspėti, kad montaže galėtum palikti šiek tiek laiko juokui nutilti.
– Kokie projektai jums pačiai buvo įdomiausi, labiausiai auginantys, įsiminę?
– Atsimenu, kad filmas „Šventasis“ reikalavo didelio įsijautimo, o medžiagos montažas prilygo meditacijai. Dirbdama su režisiere Marija Kavtaradze gavau ne tik vertingą patirtį, bet ir draugystę – niekada anksčiau montažinėje su niekuo taip nesijuokiau. Stipriai palietė dokumentinis Marato Sargsyan filmas „Bogdanas nenori namo“, pasakojantis apie paauglių socializacijos centrą, tapusį paskutine perauklėjimo stotele prieš kalėjimą. Pradedi sirgti už filmo veikėjus, o sužinojus, kad jų nebėra gyvųjų tarpe arba jie jau kalėjime, aplanko sunkios emocijos. Tuo tarpu Karolis Kaupinis yra politinio bei karinio konteksto diskusijų partneris, su kuriuo labai daug šnekame apie geopolitinę situaciją.
– Ką pati mėgstate žiūrėti ir ar pavyksta atsipalaiduoti, nekreipti dėmesio į filmo montažą?
– Labai mėgstu lankytis festivaliuose – jei tik turiu galimybę, pasiimu atostogas nuo šeimos ir draugų ir žiūriu daug į programas atrinktų filmų. O namie žiūriu paaugliškas komedijas su aktualiomis jaunimui temomis – matyt, vidinis mano vaikas vis dar užstrigęs paauglystėje. Man taip pat patinka ir komedijos, skatinančios gėrį ir buvimą geresniu.
Tiesa, žiūrėdama filmus pirmas 10-15 minučių tikrai analizuoju montažą, kalbuosi ir diskutuoju su savimi. Visgi jei filmas įtraukiantis, po kiek laiko nebematau detalių, kartais dėl to ant savęs pykteliu ir pažadu filmą pažiūrėti antrą kartą.
– Kaip, jūsų nuomone, keičiasi Lietuvos kūrėjų filmai, galbūt pastebite tam tikras naujas tendencijas, temas, raiškos būdus?
– Viskas keičiasi be galo greitai. Pastebiu, kad režisieriai ir scenaristai išmoko puikiai papasakoti istorijas, o to išmokę, nebijo kalbėti apie tai, kas jiems svarbu. Visuomet palaikau režisierius ir skatinu juos būti drąsius savo pasirinkimuose, imtis nebūtinai tradicinių, tačiau asmeniškai svarbių sprendimų. Džiaugiuosi už jaunąją kartą matydama savo montažo režisūros studentų darbus. Nueitas labai ilgas kelias, tikiuosi, kad visiems jauniems kūrėjams užteks finansavimo praktikuotis ir augti.
– Dėkoju už pokalbį.
