L. Valatkienės kolekcijoje jau daugiau kaip 200 tokių portretų, kurių didžioji dalis – parodos „Išrinktieji“ rėmuose – keliauja per Lietuvos miestus ir miestelius. Dar viena dalis menininkės darbų neseniai stabtelėjo sostinės galerijoje „Kunstkamera“ ir kartu su kitų žinomų fotomenininkų darbais blykstelėjo parodoje „Veidai“, kurią nemokamai lankyti galima visą gegužės mėnesį. Pokalbis su fotografe – „Meno rinkos“ išplatintame pranešime žiniasklaidai.
– Lilija, kodėl Jūsų portretuose – tik dailininkai ir nėra nė vieno veido iš kitų meno sričių?
– Taikliai pastebėjote – taip, aš tikrai fotografuoju tik žmones iš dailės pasaulio: grafikus, tapytojus, skulptorius, menotyrininkus... Visus, kas telpa po bendru vardikliu – dailė.
Aš jų nesirinkau, taip atsitiko natūraliai – tiesiog vieną savo gyvenimo etapą dirbau Lietuvos dailininkų sąjungoje ir iš labai arti prisiliečiau prie šios meno srities. Matydavau dailininkus įvairiuose renginiuose, pleneruose, šventėse, kuriančius savo dirbtuvėse, kasdienybėje su savo artimaisiais – jie būdavo taip arti, kad tiesiog negalėjau nefotografuoti. Juk buvau ten, kur kiti neturi galimybės būti! Taip ir pamačiau tuos veidus, kurių kiti gal ir negali pamatyti, nes jie – iš vidinio genties gyvenimo.
– Jūs ilgą laiką dirbote žurnaliste ir rašėte apie žmones. Kada ir kaip supratote, kad galite juos fotografuoti?
– Tiesą sakant, žurnalistikos studijų metu buvau pasirinkusi būtent fotografijos specializaciją. Bet taip jau atsitiko, kad po studijų fotografija pasitraukė į šoną, nes jai tiesiog neliko laiko.
Baigusi vieną aktyvų žurnalistinio gyvenimo etapą, nuėjau į kitą, kuriame prisiminiau pirmąją savo profesiją, tą mylimąją fotografiją, paėmiau į rankas fotoaparatą ir, svarbiausia, jaučiuosi labai gerai iki šiol. Man jauku už to objektyvo pasislėpti ir „medžioti“ žmonių veidus, akimirkas, kurios yra tikrai subjektyvios. Atvirai pasakius, aš to subjektyvaus vaizdo suvokimo ir neslepiu.
– Kuo aštrus žurnalistės žvilgsnis yra kitoks nei tipinio fotografo?
– Labai sunku pasakyti, kas šiais laikais yra tipinis fotografas, nes dabar visi fotografuoja, ypač mobiliaisiais telefonais. Ir net padaro labai neblogų tokių fotografijų parodų, tačiau mėgėjams tai padaryti dažniau padeda atsitiktinumas.
Man pačiai stebėti žmogų per fotoaparato objektyvą lengviau. Taip mane išmokė senieji fotografijos meistrai – ieškoti žiūros kampo, gražaus, tvarkingo antro plano sąveikos su fotografuojamu objektu, „gaudyti“ žmogų ne vienoje situacijoje. Kas kartą aš ieškau tik tam konkrečiai fotografuojamam žmogui charakteringų bruožų ir kartais tenka peržiūrėti dešimtis, šimtus jo fotografijų, kol atrandi jo tikrą žvilgsnį, jausmą, emociją veide.
Žinote, man labai svarbu, kad mano herojus nebūtų pasislėpęs už savo kadro. O juk menininkai sėkmingai tai daro, visų pirma, slėpdamiesi už savo kūrybos!
– Galbūt įmanoma pasislėpti ir už savo fotografijos?
– Galbūt. Bet ilgai tyrinėjant tą patį žmogų, atrandant jo esminius bruožus, dažnai jam nebėra, kur slėptis – jis tampa nuogas. Tas viduje gyvenantis mažas jausmelis vis tiek prasiveržia į paviršių, o aš tik laikau fotoaparatą ir stebiu, tyrinėju. Ir žinoma, labai džiaugiuosi, kai žmogus prisipažįsta, kad jį „pagavau“ tokį, koks jis kartais ir būna – tikrą.
– Bet tikriausiai menininkui fotografuoti menininką nėra labai lengva...
– Dažniausiai aš fotografuoju per atstumą – niekada nelendu į akis, nors mano buvimą žmonės jaučia. Atstumas nesukuria žmogui streso, leidžia atsipalaiduoti, o tada ir atsiskleidžia tas tikrasis jo vidus.
Galbūt dėl to aš nemėgstu studijinės fotografijos. Ten žmogui labai sunku atsipalaiduoti – visą laiką esi tarsi „užrakintas“, nes visą laiką reikia pozuoti ir galvoti kada pasibaigs ta kančia. Kasdienybėje dingsta visos pozos ir kaukės. Čia žmonės juda laisvai.
– Kodėl dažniausiai renkatės portreto žanrą? Galbūt jam turite ypatingų sentimentų?
– Aš fotografuoju ne tik dailininkų portretus, o ir juos fotografuoju ne tik dėl to, kad noriu pati sau turėti jų veidus. Jaučiu didelę kūrybinę prasmę juos įamžinti ir ypač tuos, kurie atstovauja vyresniąją kartą. Jiems – visada pirmenybė.
Mėgstu ir kitus žanrus, iš kurių išskirčiau fotografijos grafiką. Ją sukuriu naudodama architektūros vaizdų preciziką, industrinių peizažų fraktalų ritmiką. Nuo studijų metų išaugau su juodai balta fotografija. Kurį laiką padirbėjau su spalvomis, bet ilgai jomis neužsižaidžiau, grįžau prie juodai balto kadro, išryškinančio esmę be vizualaus spalvinio triukšmo. Kada nors parodoje pademonstruosiu šį savo asmeninį santykį su kraštovaizdžiu.
– Ar yra dalykų, kurie Jus erzina, kai žiūrite į fotografijas?
– Tai – netvarkingas antras planas. Ten visada iš kažkur atsiranda rozečių, elektros dėžučių, priešgaisrinių balionų, stulpų, atsitiktinių žmonių, kurių neturi būti... Viso to, ko tikrai nereikia (juokiasi – red.). Taigi pati fotografuodama turiu arba išlaukti kol pasitrauks nereikalingas objektas arba rasti kitą žiūros kampą.
Dar man labai nepatinka fotografuoti vasarą, kai šėlsta žalia spalva ir lapai slepia žemės žaizdas. Savo fotografijose dėliodama nuoseklų pasakojimą noriu sukurti įtampos lauką ir stumtelėti žiūrovą keliauti ne visada paradiniais keliais. Noriu parodyti būtį su pulsuojančia melancholija, susikaupusiu liūdesiu, sielos skausmą ir raudą, nepridengtą gamtos triumfu.
Žinoma, portretams tai netrukdo – trukdo kitiems fotografijos žanrams. Tad vasara man apskritai laikas, kai sėdžiu ir tvarkau archyvus arba rengiu parodas.
Nebent pasipila lietus ir miestas pasidabina balomis. Tada aš ieškau ir fotografuoju tai, kas jose atsispindi ir dėkoju savivaldybei už kreivus šaligatvius bei duobes, kuriose susikaupus vandeniui, išnyra įdomiausi reginiai. Tos vaizdų paieškos balose būna labai įdomios, o joms vykstant, dažnai praeiviai klausia ar toj baloj nieko nepamečiau (juokiasi – red.)
– Fiksuojate kitų veidus, o ar fotografuojate save? Ar mėgstate darytis selfius?
– Taip! Tik aš juos darau ne telefonu, o fotoaparatu įvairiuose atspindžiuose. Man patinka stiklas, vanduo, medžiagos, kuriose atsispindi atvaizdas. Tad kartais pamatau save kur nors ir nufotografuoju.
– O jei būtų galimybė leisti save įamžinti kolegai? Kam tokį darbą patikėtumėte?
– Aš galvoju, kuris fotografas galėtų „pamatyti“ mane tokią, kokia esu. Man atrodo, kad tai galėtų padaryti Ramūnas Danisevičius, Paulius Lileikis, jaučiu, kad gerai padarytų Greta Skaraitienė...
– Vadinasi, žmonės iš žiniasklaidos pasaulio.
Būtent. Teisingai pastebėjote: žmonės iš abiejų man artimų sričių.
– Ačiū už pokalbį.
Paroda „Veidai“ meno galerijoje „Kunstkamera“ veiks iki birželio 1 dienos. Joje pristatoma fotomenininkų Violetos Bubelytės, Kazio Daugėlos, Ramūno Danisevičiaus, Juozo Kazlausko, Romualdo Požerskio ir L. Valatkienės kūryba: kiek daugiau nei 70 fotografijų, iš kurių žvelgia visiems žinomi Lietuvos meno pasaulio veidai.