– Jūsų gyvenime labai daug vietos Ferencui Lisztui: ne tik dažnai grojate jo muziką, bet ir esate draugijos „Lisztuania“, konkurso „Lisztofonija“ globėja. Kada pamėgote šį kompozitorių?
– Pirmąsyk Liszto kūrinį atlikau, kai man buvo vienuolika metų. Garsios pedagogės, mama ir teta, manęs jo nemokė. Priešingai – sakė: „Ne.“ Užsilipau ant kėdės, pasiekiau lentynoje storiausią partitūrą. „Aš pati viską padarysiu!“, – sakiau joms. „Jei tik nori... Bet tavo ranka per maža.“ Išmokau ir su tuo kūriniu laimėjau konkursą.
– Kur slypi šio kompozitoriaus magija?
– Dažnai pokalbį apie Lisztą padedu klausimu: „Ar jūs mylite Lisztą? Jeigu taip, tai kokį?“ Jis yra iš tų asmenybių, tų visapusiškų vyrų, žmonių, kurie viską aprėpė, viską pabandė ir buvo nepaprastai įvairiapusis. Vieni sako: nemėgstu Liszto – jo „Vengriškosios rapsodijos“, kiti – kad jis per daug religingas ar dėl vargonų naudojimo kūryboje.
Kiekvienas galėtų pasirinkti savo Lisztą. Jis gyveno ilgą gyvenimą. Jis iš tų, kuris, jai ką paliesdavo, tai tapdavo auksu.
– Daugybę metų skambinate Lisztą. Kaip nuo jo nepavargti, vis atrasti kažką naujai?
– Jis atitinka mano žmogaus, kūrėjo, idealą, – tokia asmenybė negali atsibosti. Lisztas buvo poetas, rašytojas, kalbant apie muziką – ir dirigentas, ir vargonininkas. Toliau galima šnekėti apie asmenybę, kultūros, net politinį veikėją. Jis buvo sutinkamas karalių, net kalbėta, kad dirbo slaptu Austrijos agentu. Legendų – milijonai, įsimylėjusių moterų – krūva. Susižavėjimas visais bendraamžiais – trečdalį jo kūrybos sudaro kitų autorių muzikos perdirbiniai. Jis propagavo kitų kūrybą.
Dosnumas – viena žmogaus savybių, kuri man labai svarbi. Tai – neišsemiama asmenybė, dėl to su ja galima gyventi ne vieną – daugelį gyvenimų.
– Kuo jums ypatingi „Klajonių metai“, kuriais, anot kritikų, įeinate į pačią Liszto širdį?
– „Klajonių metai“ mano gyvenime atsirado seniai – pjesėmis, gabalais. Juos sudaro 21 poema, Liszto papasakota istorija. Ši odisėja išdėstyta per tris tomus, iš kurių pirmieji – Šveicarija ir Italija, o paskutinis tomas, galėtume sakyti, taip pat Italija, bet išties – tik Roma. Tai – jau seno Liszto religiniai samprotavimai.
„Klajonių metų“ ciklas – lyg jo dienoraštis, kurį visą gyvenimą peržiūrinėjo ir tobulino – transformavo šiuos veikalus. Ir dažnai jų negrojo scenoje, laikė daugiau kaip intymius užrašus.
Veikale yra literatūrinių elementų, inspiracijos šaltinių. Ypač – Šveicarijos etapui skirtoje dalyje. Tai yra jo kelionė su mylimąja rašytoja Marie d’Agoult. Ji įkvėpė jam gamtos meilę, užtat turime tokias pjese kaip „Prie šaltinio“, „Audra“, patriotines temas – „Vilhelmo Telio koplyčia“. Visa tai remiasi tekstais – Schillerio, Byrono, Senancouro.
Kiti metai – Marie d’Agoult įsimylėjusio Liszto kelionė į Italiją. Ten atsivėrė vaizduojamojo meno kūrėjų ir poetų darbai – Raffaello, Michelangelo, taip pat – Dante’s „Dieviškoji komedija“, Petrarcos meilės sonetai.
Taigi šie du ciklai – „Pirmieji metai: Šveicarija“ ir „Antrieji metai: Italija“ – ir sudarys artėjantį mano Vilniaus festivalio rečitalį.
– Kodėl būtent šie ciklai?
– Todėl, kad trys epopėjos dalys trunka tris su puse valandos. Kai kuriuose festivaliuose, kur leidžia sąlygos, man tenka tai groti. Turiu omenyje, kai koncertas vyksta gamtoje, kur fontanai, žmonės gali pasivaikščioti, kaip tai buvo Liszto mirties mieste Bairoite, gimimo mieste Raidinge ir daugybėje kitų festivalių.
Šį ciklą esu įrašiusi į trigubą albumą, jį groju apie dvidešimt metų ir tai darau su didžiausiu džiaugsmu. Tai nepaprastai sudėtinga fiziškai, emociškai, bet kelionė yra nepamirštama.
Kalbant apie rečitalinį formatą, kaip aš jį pristatau, su pertrauka, – į jį galėjo patekti tiek, kiek galėjo. Pirmoje dalyje skambės visos Šveicarijos pjesės, o antroje – svarbiausi epizodai iš Italijos, kaip operoje būna atrenkamos svarbiausios arijos: „Sužadėtuvės“ pagal Raffaello paveikslą, trys Petrarcos sonetai Laurai ir Dante’s „Pragaro“ inspiracija.
– Kodėl verta ateiti į šitą koncertą?
– Todėl, kad kartu keliausime, kartu išgyvensime šitą koncertą nuo „Šaltinio“, „Audros“, nuo meilės istorijos, nepaprasto subtilumo poemų dvelksmo iki pragariško Dante’s sprogimo. Ta kelionė bus nepamirštama, žmonės išeis ne tokie pat, kokie ateis, – aš tuo tikiu.
Darau tą darbą visa širdimi iki pat paskutinio skiemens. Tikiu, kad publika išgyvens daugybę emocijų su manimi ir su Lisztu, su visais poetais, dailininkais ir skulptoriais, tai bus nuostabi kelionė per šią muziką.
– Dirbate ir tarptautinių Liszto pianistų konkursų vertinimo komisijose. Koks jausmas vertinant, kaip kiti skambina jūsų mėgstamą kompozitorių?
– Pirmiausia – džiaugsmas, kad pasaulyje yra daugiau Lisztą skambinančių žmonių. Lietuvoje – taip pat. Čia veikia mūsų sukurta asociacija, kuri vadinasi „Lisztuania“ – su „sz“, kaip Liszto pavardė. Mes dirbame darbą: vyksta konkursas „Lisztofonija“. Jaunimas šį autorių pradeda groti nuo pat mažens, anksčiau tai buvo neįprasta. Net man vienuolikos metų buvo uždrausta jį groti, o šiandien tai jau yra įmanoma, žmonės išdrįsta. Dirbdama vertinimo komisijose džiaugiuosi, kad jis skamba. Ir kad skamba taip karališkai. Svarbiausi pasaulyje Liszto konkursai vyksta Utrechte, Veimare, Budapešte.
– Juokaujate, kad jūsų vyrui, gydytojui, profesoriui Alainui Golay tenka konkuruoti su Lisztu – jie abu gimę tą pačią dieną.
– Taip, Alaino gimtadienis – spalio 22-ąją, kaip ir mano mylimo kompozitoriaus. Tą dieną paprastai turiu koncertinių pasiūlymų, ypač jei datos apvalios. 2011-aisiais, kai sukako du šimtai metų nuo Liszto gimimo, jų turėjau septynis. Norėdama Alainui padaryti ypatingą dovaną, išsirinkau koncertą Meksike. Tas pasiūlymas buvo ne pats prestižiškiausias, bet – egzotiškiausias. Tuomet mano mylimojo gimtadienį su visais laiko skirtumais šventėme gal 38 valandas.