Skaičiaus „3“ magija paveikė ir merą
Praėjus lygiai trims dešimtmečiams nuo Lietuvos sąjūdžio įkūrimo Parodų rūmuose surengtas trijų Baltijos valstybių meno projektas, skirtas trims Laisvės Šimtmetį mininčioms šalims. Kiekvienai atstovavo po tris autorius. Trys kuratoriai – Ignas Kazakevičius, Liena Bondarė (Latvija) ir Alas Paldrokas kvietė parodos dalyvius pasvarstyti, ką šiems reiškia laisvė.
Taip pat buvo atidaryta po vieną personalinę kiekvienos šalies menininko parodą: grafikės Jūratės Rekevičiūtės „Laisvė: vaizdas, žodis, rūbas“, latvės Vikos Ekstos „Dievas, gamta, darbas“ ir esto Alo Paldroko „10 įsakymų“.
Trys kuratoriai kvietė parodos dalyvius pasvarstyti, ką šiems reiškia laisvė. „Kultūra – ne tik menas. Ji aprėpia daugelį mūsų pasiekimų, kuriuos galėtume laikyti visuomenės pagrindu – bendravimo kultūra. Šią vertybių visumą, tiek vietiniu, tiek ir tarptautiniu mastu esame pasirengę ginti. Projektu 3FREE atkreipiame dėmesį į mus vienijantį laisvės aspektą“, – renginio idėją pristatė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro vadovas menotyrininkas Ignas Kazakevičius.
Per parodos 3FREE atidarymą jausdamasis esąs tarp saviškių, menininkų, Klaipėdos meras trimitininkas Vytautas Grubliauskas-Kongas išvardijo visas garsiausias trejetų kombinacijas (tarkime, Švenčiausiąją Trejybę) ir gerai nusiteikęs savo prakalbą baigė tokiais žodžiais: „Na, o apie trečią mero kadenciją kol kas dar nieko nesakysiu.“
Atkūrė absurdišką situaciją
Laisvė pasiekiama įveikus kliūtis. Tokių kliūčių lankytojams rengėjai sumanė net dvi. Pirmiausia įspėjamąja juostele užtvėrė įėjimą į Parodų rūmus. Tik kai sopranas Julija Karaliūnaitė atliko legendinę E. Masytės „Laisvę“, juostelė trūko ir žiūrovai galėjo žengti vidun.
Čia jų laukė dar viena užtvara – Latvijos menininkų Vilnio Putramo ir Vladimiro Jakušonoko atkurto bareljefo detalė, milžiniška socrealistinio stiliaus siena.
1960-aisiais latvių skulptorius Leonidas Kristovskis kultūros namams sukūrė bareljefą, kurio nepavyko įgyvendinti – dėl nesusipratimų su architektu jis būtų užgriozdęs praėjimą. 3FREE rengėjai Klaipėdos parodų rūmuose nusprendė atkurti absurdiškas ano laiko aplinkybes.
L. Kristovskis mirė gegužės 2 dieną. Pagerbdami autorių, V. Putramas su V. Jakušonoku rekonstravo jo kūrinio detalę ir joje paslėpė skulptoriaus pelenus...
Per metinį ataskaitinį susirinkimą
„Laisvės“ temą savitai pratęsė grafikė J. Rekevičiūtė, atspaudusi baltą E. Masytės suknelę, kuria vilkėdama dainininkė pirmą kartą atliko garsiąją dainą. Tai įvyko 1988-aisiais Kauno radijo gamykloje per gamybinių rodiklių metinį ataskaitinį susirinkimą.
Šiam objektui Parodų rūmų salėje net iškilo specialus memorialas, į kurį driekėsi ilgas raudonas kilimas. Ant juodų statinio sienų lankytojai galėjo kreidele išreikšti savo asmeninę laisvę.
Su tokiais mėginimais rimtumu kontrastavo Kristinos Inčiūraitės begarsis videokūrinys „Po oda“. Darbas, įkvėptas britų režisieriaus Jonathano Glazerio to paties pavadinimo filmo, per sugretinimą kalba apie kūno ir žemei žmogaus padarytas traumas.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė taip pat ėmėsi sugretinimo. Instaliaciją „Donaldo nuotykiai“ – sieną iš kramtomosios gumos popieriukų – ji sukūrė 2016 metais, Donaldui Trumpui tampant JAV prezidentu. Vienas Donaldas, Vakarų ir laisvės simbolis, prisidėjo prie Berlyno sienos ir apskritai Geležinės uždangos griūties, o kitas dabar kaip tik ketina panašią statyti.
Kodėl galėjo tapti nugalėtoju: a); b); c).
Jei būtų renkamas projekto 3FREE nugalėtojas, juo tikrai galėtų tapti latvis Ivaras Drullė. Ant postamento menininkas „iškėlė“ tris laisvės istorijas, kurias papasakoti jam pakako – nei daugiau, nei mažiau – trijų gipsinių figūrėlių (3FREE trejetų magija!):
a) apie drąsųjį Andrejų Račą, areštavusį du sovietų generolus, dėl ko Latvijai grėsė netekti ką tik iškovotos nepriklausomybės;
b) apie tarpukario Latvijos prezidentą Karlį Ulmanį, raginusį tėvynainius ramiai pasitikti sovietų okupaciją ir laukusį jos vonioje;
c) apie talentingą žydą matematiką Ilją Ripą, kuris, protestuodamas prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją, mėgino susideginti prie „Laivės“ paminklo Rygoje, bet greta monumento nuolat budėję saugumiečiai spėriai užgesino gyvąjį fakelą.
Dovanojo sapno košmarą
Didžiausią siautulį savaitgalio dienomis kėlė Estijoje atsiradusi tarptautinė menininkų grupė „Non Grata“, prie kurios Klaipėdoje prisišliejo jų kolegos iš Suomijos. Šie parodė performansą, dedikuotą stalo tenisui. Prietemoje, 3D prožektoriaus šešėliuose, ritmingai kaukšint kamuoliukui ir sklindant keistai muzikai, žiūrovai gavo nemokamą košmariško sapno dozę.
Sakoma, estų performanso menas eksploatuoja du pagrindinius naratyvus: per vieną aktorius išsirengia nuogai (senesnis variantas), o per antrą, naujesnį, būtinai kas nors padegama.
„Non Grata“ kaip tik parodė šį variantą: raginami menininko-orkestro A. Paldroko (jis ir Anonymous Boh, ir Amandus Padaspea) įsakmaus balso, estai parklupdė ir jodinėjo ant suomių, o kai pasiekė savo, visus žiūrovus išvarė į gatvę ir užklojo raudona tiršta dūmų marška. Akylus įvykių liudininkas išvydo dar neregėtą saulėlydį.
Grupė „Non Grata“ stebėtinai daug keliauja, gatvės vaidinimus, „geto maratonus“ rengia visuose žemynuose. Tūkstančius narių turintis susivienijimas pasižymi radikalumu. „Esu čia tam, kad kiek įmanoma padėčiau visuomenei. Jei pacientas bijo gydymo ir mėgina sustabdyti jam atliekamą operaciją, gydytojas privalo tą padaryti prieš jo valią“, – kalbėjo A. Paldrokas.
Kapitalistinės santvarkos menkinimu užsiimantis kolektyvas važinėja gana respektabiliu nauju „Opel“ autobusiuku. Tai bene didžiausiais praėjusio savaitgalio kontrastas.
Vienu savo bruožų grupė skelbia vietinės žiniasklaidos nepaisymą. Tad buvo linksma klausytis lyderio A. Paldroko maldavimų pasidalyti mano darytomis grupės pasirodymo nuotraukomis. Kad kuo greičiau galėtų jas nusiųsti estų spaudai.
O pabaigai – jokių apibendrinimų.