Šįmet minimos Miguelio de Cervanteso 400-osios mirties metinės tarsi užgožiamos Shakespeare’o tokios pat reikšmingos sukakties. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia fakto, jog Europos literatūra neįsivaizduojama be „Don Kichoto“, o europietiškasis mąstymas – be tokių metaforų kaip, pavyzdžiui, kova su vėjo malūnais. Ispanijos aukso amžiuje sukurtas romanas apie kilmingąjį riterį iš La Mančos tapo daugelio vėlesnių kūrinių įkvėpimo šaltiniu.
Ispanų ansamblis „La Ritirata“ (vadovas Josetxu Obregón – violončelė, Tamar Lalo – išilginės fleitos, Pablo Prieto – smuikas, Daniel Pinteño – smuikas, David Glidden – altas, Ignacio Prego – klavesinas) pratęsė ilgą ir gražią tradiciją: sukūrė barokiškai iškilmingą ir rokokiškai įmantrią programą, skirtą „Išmoningojo idalgo Don Kichoto iš La Mančos“ įkvėptiems XVIII amžiaus pradžios kūriniams.
Muzikinė vakaro uždanga pakils su Georgo Philippo Telemanno (1681–1767) uvertiūra „Burlesque de Quixotte“. Tuomet per muzikinę prancūziškojo baleto stichiją bus papasakota pirmoje Cervanteso „Don Kichoto“ dalyje aprašyta Kardenijaus ir Liuscindos meilės istorija. Ją įprasmino garsus prancūzų baroko meistras Michelis Richard’as Delalande’as (1657–1726) savo balete „Le folies de Cardénio“ („Kardenijaus beprotybės“), sukurtame tarnaujant Liudviko XIV „Saulės“ dvare. Po Vilniaus Valdovų rūmų skliautais bene pirmą kartą nuskambėsianti Delalande’o baleto muzika kadaise linksmino šviesiausiąjį Prancūzijos karalių Versalio menėse.
Itališkojo baroko šokio ritmais išsilies Londone gyvenusio smuikininko virtuozo ir kompozitoriaus Nicola Matteiso (1657–1726) muzika baletams, rodytiems kito italo Antonio Caldaros operose „Don Chisciotte in Corte della duchessa“ („Don Kichotas kunigaikštienės dvare“) ir „Sancio Panza Governatore dell’isola Barattarja“ („Sančas Pansa, Baratarijos salos gubernatorius“). Šios dvi mažai žinomos Caldaros operos įrašytos naujausiame ansamblio „La Ritirata“ diske („Antonio Caldara: The Cervantes Operas“, išleido „Harmonia mundi“, 2016).
Užbaigs programą ne mažiau iškilminga, nei skambanti pradžioje, Telemanno uvertiūra iš Siuitos a-moll fleitai, styginiams ir basso continuo (TWV 55:a2).
Violončelininko Josetxu Obregóno suburtas ansamblis „La Ritirata“ pasivadino pagal vieno iš Luigi Boccerini – galantiškojo stiliaus meistro – kūrinių dalių pavadinimą. Tai nusako ir ansamblio krypties pasirinkimą: „La Ritirata“ nariai yra pasišventę savo instrumentų bei kompozitorių, kurių muziką atlieka, epochos pažinimui, o savo istorinį meninį sąmoningumą derina su aukščiausio lygio atlikimo kokybe. „La Ritirata“ mielai imasi baroko ir klasicizmo muzikos iš visos Europos – atlieka ne tik Bacho ir Handelio, bet ir italų, ispanų, prancūzų ankstyvojo baroko dvarų tradicijos kompozitorių kūrinius.
Ansamblio koncertiniai maršrutai driekiasi po visą pasaulį: pastarųjų metų koncertai vyko Pekino nacionaliniame teatre (Kinija), CNART senosios muzikos festivalyje Meksikoje, festivalyje „Ludwigsburger Schlossfestspiele“ (Vokietija), Dailiųjų menų muziejuje Santjage (Čilė), Boccherini studijų centre Lukoje (Italija), Versalio baroko muzikos centre (Prancūzija) ir, žinoma, visoje Ispanijoje – nuo Bilbao iki Sevilijos ir Madrido.