„Pasirinkta vieta – Trakų pilis – leidžia pajusti atskleidžiamos istorijos autentiškumą. Aš nematau galimybės to parodyti kitur, nes manau, kad spektaklis tiesiog skirtas šiai vietai, jis kitur netektų savo galybės. Nesu tikras, ar kitose erdvėse žiūrovas pajustų tą patį jausmą ir kūrėjų mintį, manau, jos neliktų, nes veikia ne tik projekcijos, bet ir pilies atmosfera. Veikia ir tai, kad muzikantai dalyvauja gyvai, jie yra to reginio dalis, tas pasakojimas gimsta čia ir dabar“, – teigia Rafailas Karpis, vienas iš projekto solistų, atlikęs sudėtingą karaimų partiją.
„Sakmės apie dovanotą širdį“ organizatoriai ir kūrėjai, įvertinę premjerą Trakų pilies kieme, įsitikino, kad tokio masto projektas kitų miestų uždarose erdvėse prarastų monumentalumą ir didingumą. Todėl visi anksčiau planuoti pasirodymai kituose Lietuvos miestuose grąžinami į Trakus.
Sužavėjo vos pamačius scenografiją
Operos solistas R.Karpis muzikinėje dramoje tampa Vytauto Didžiojo vienu iš patikėtinių – karaimų sūnumi Natanu, kuris petys petin kovojo kartu su lietuviais. Jis prisimena, kaip repetuodamas ir ypač spektaklio metu išgyveno stiprias emocijas: „Kai pradėjome dirbti, iki galo neįsivaizdavau, kokia bus viso to forma. Susitikinėjome su kompozitoriumi Linu Rimša, jis giliai ir įdomiai pasakodavo apie idėją – atrodė pakankamai aišku. Kai prasidėjo darbai studijoje, filmavome veidus, aš jau įtariau, kas laukia. Bet kai galiausiai pamačiau scenografiją, buvau be galo sužavėtas pačia mintimi, kaip galima ne visada įprastomis priemonėmis jautriai ir subtiliai papasakoti istoriją. Ji be galo jautri, nes tikra, apie Lietuvoje gyvuojančią karaimų bendruomenę, kuri istoriškai labai svarbi, turi gilų vaidmenį mūsų valstybingume, tarsi turi archajišką atspalvį. Pati istorija, papasakota siužete, byloja apie dviejų tautų draugystę ir karaimų ištikimybę.“
Šiame muzikiniame spektaklyje modernia forma atgimsta tokie herojai kaip Vytautas Didysis, karaliaus Jogailos pasiuntinys, Didžiojo kunigaikščio patikėtiniai karaimai ir kitos istorinės asmenybės. Jas taip pat įkūnija Vytautas Rumšas vyresnysis, Andrius Bialobžeskis, Ilja Gun, Rasa Serra, Valentinas Krulikovskis, Severina Špakovska, Aistė Benkauskaitė, Donatas Kaikaris, ansamblis „Lietuva“ ir kviestiniai muzikos atlikėjai.
„Ansamblį žinau puikiai, žinau profesionalius jo atlikėjus – chorą, orkestrą, šokėjus. Smagu drauge bendradarbiauti, tačiau šį kartą po ansamblio vėliava gimė unikalus kūrinys. Ansamblis yra pagrindinis sakmės kūrėjas ir dėl to man atrodo, kad tai svarbus įvykis mūsų muzikiniame ir sceniniame gyvenime. Labai smagu, kad „Lietuva“ pateikia mums tokius įsimintinus reginius, kurie ilgai išliks atminty“, – toliau pasakoja R. Karpis.
„Sakmės apie dovanotą širdį“ premjera Trakų pilies kieme tapo bene svarbiausiu Karaimų metams skirtu renginiu. Grandiozinis sumanymas pasiteisino su kaupu. Simbolių ir metaforų kupina sakmė papasakojo dalelę mūsų bendros istorijos ir priminė šiandien labai reikalingas moralines kategorijas“, – recenzijoje rašo muzikologė, redaktorė Laimutė Ligeikaitė.
Įkvėpė Trakus ir įvairių tautų žmones
„Sakmė apie dovanotą širdį“ – tai bendras ansamblio „Lietuva“ ir Lietuvos karaimų kultūros bendrijos projektas. Gerai pažinodami Trakų miesto bendruomenę, projekto partneriai, tarp kurių – Trakų istorijos muziejus, džiaugiasi muzikinės dramos sėkme ir jos tęstinumu kitais metais.
„Sakmė turėjo neišdildomo poveikio visiems ją mačiusiems įvairių tautų žmonėms. Ji sukausto kvapą savo didingumu, grožiu, netikėtumu, kokybe, prasme, išraiška, paveikumu. Net ir praėjus kiek laiko po spektaklio, lieka gilūs ir labai stiprūs meniniai bei emociniai įspūdžiai su „vau“ epitetu, o atėjus į kitą spektaklį pilyje, kažko lyg ima trūkti... Patiems karaimams tai, žinoma, visapusiškai išskirtinis kūrinys. Kaip sakė vienas Lietuvos karaimas, „žiūrint šią muzikinę dramą, apėmė didžiausias iš visų patirtų pasididžiavimas savo kilme ir paveldo unikalumu“, – sako Karina Firkavičiūtė, Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė.
„Pirmasis susitikimas dėl spektaklio pastatymo salos pilyje su Karina, „Lietuvos“ vadove Edita ir sakmės režisieriumi Daliumi išgąsdino visus tame susitikime dalyvavusius (šypsosi). Tokio masto, visomis prasmėmis, renginio dar nebuvome turėję. Ir šiuosyk buvo svarbu viskas: nuo muzikinio ir vaidybinio turinio iki net smulkiausių logistinių sprendimų. Suprantama, kad Lietuvos karaimų istorija neatsiejama ir nuo Trakų miesto istorinių faktų, įvykių, miesto radimosi, gilios praeities ir modernėjančio veido. Tiesiog fantastiška, kad unisonu kalbėdami sutarėme – tokio išskirtinio, labai specifinio, įtaigaus ir jautraus kūrinio pristatymų žiūrovams vieta gali būti tik viena. Fantastika, kad mums visiems dirbant išvien pavyko sukurti nuostabą keliantį kultūrinį turinį. O tarp visų bendradarbiavusių pusių užsimezgusi asmeninė, ne tik dalykinė, bet ir žmogiška bičiulystė įrodo sinergijos galią. Vienas plius vienas lygu ne trims, o šimtui procentų sėkmės, mes visi tuo tikime“, – įsitikinusi Trakų istorijos muziejaus direktorė Alvyga Zmejevskienė.
„Sakmė apie dovanotą širdį“ kurta specialiai minint Lietuvos karaimų metus – jau 625 metai, kai šią tautą į bendrus namus Lietuvoje pasikvietė didysis kunigaikštis Vytautas. Lietuvoje karaimai – sparčiai nykstanti tauta, todėl tikimasi, kad „Sakmė apie dovanotą širdį” ateities kartoms išliks kaip muzikinis paminklas, įamžinantis bendrą istoriją.
Muzikinės dramos kompozitoriai – Linas Rimša ir Gintautas Venislovas. Scenarijų pagal istorinius faktus ir sakmės libretą parašė Alvydas Šlepikas. Istorijos pasakojimą choreografiniais paveikslais kūrė Agnija Šeiko ir Aušra Krasauskaitė. Originalios ir vizualios scenografijos dailininkė – Sigita Šimkūnaitė. Išskirtinius spektaklio kostiumus stilizavo dizainerė Sandra Straukaitė.
Emociškai paveikių vizualizacijų kūrėjai – Martynas Norvaišas, Paulius Gasiūnas, Laura Aliukonytė, Vaclovas Nevčesauskas ir Lukas Miceika. Šviesų dailininkas – Andrius Stasiulis, vyr. dirigentas – Egidijus Kaveckas, spektaklio garso režisierius – Tomas Ždanavičius.
Projekto globėjas – Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija. Projektą iš dalies finansavo LR Kultūros ministerija ir LR Vyriausybės kanceliarija.