Ne kiekvienam romantizmo amžiaus kompozitoriui pavyko sukurti septynias simfonijas – to nepadarė F. Mendelssohnas, J. Brahmsas, P. Čaikovskis... Tačiau sukūrusiųjų jos – ypatingos. Ir ne todėl, kad dar nuo baroko laikų skaičius „7“ yra išskirtinis. Mat Dievas po pasaulio sutvėrimo septintą dieną ilsėjosi. Šis skaičius laikomas šventu arba paslapties skaičiumi Apokalipsėje.
Pakeliui turima galvoje septyni šv. Dvasios sakramentai, septyni Jokūbo tarnystės metai... Jis simbolizuoja septynias tada žinotas planetas, kurios sudaro dangaus sferų harmoniją. Septynias stygas turi dieviškoji lyra, tiek diatoninių garsų yra oktavoje ir t. t. Gal todėl ir liko tradicija muzikos mene septintąjį opusą kurti su ypatingu jauduliu. Tokios išskirtinės yra L. van Beethoveno, A. Dvořáko, G. Mahlerio septintosios. A. Brucknerio – taip pat.
Bairoite patirtas nepaprastas dvasinis pakilimas buvo užvaldęs A. Brucknerį, kai jis rašė Septintąją. Tačiau kuriant antrąją – lėtąją – dalį, atėjo žinia apie R. Wagnerio mirtį (1883 m.). A. Bruckneris buvo sukrėstas iki širdies gelmių. Savo skausmą kompozitorius su didele menine jėga išreiškė Adagio paskutiniuose keturiasdešimtyje taktų. Jis rašė: „Iki šios vietos atėjau, kai atskriejo depeša iš Venecijos, ir tuomet pirmą kartą parašiau tikrai gedulingą muziką meistro atminimui.“
Kaip ir visos to laikotarpio simfonijos, Septintoji labai meistriška. Kartu su Šeštąja ji – vienintelė, kurios kompozitorius vėliau neperdarinėjo. Dėl kraštinėse dalyse vyraujančio šviesaus spinduliuojančio kolorito, pabrėžto E-dur tonacija, simfonija priklauso lengviausiai suvokiamoms. Dar labiau nei Šeštojoje, čia muzikiniai meniniai vaizdai ypač emocingi, kupini gyvenimo teigimo. Nenuostabu, kad simfonija tapo vienu populiariausių A. Brucknerio kūrinių.
Be to, kompozitoriui ji buvo lemtinga. Jos antroji premjera Miunchene 1885 m. diriguojant H. Liowei, tapo A. Brucknerio triumfu. Nuo šiol jis pripažįstamas ir už Austrijos ribų. Vienas kritikas rašė, kad dabar A. Bruckneris „kaip koks milžinas iškyla virš šiuolaikinių kompozitorių – pigmėjų – spiečiaus“.
Tai, kad A. Brucknerio muzika buvo atlikta Vokietijoje, padėjo keisti požiūrį į ją ir tėvynėje Austrijoje. Galima sakyti, jog nuo šio laiko prasidėjo A. Brucknerio pasaulinės šlovės metas.
Kompozitoriaus šalininkai Septintąją vadino „herojine“, tačiau toks apibūdinimas tik sąlygiškas. Simfonija yra grandiozinė epopėja, bylojanti apie žmogaus jausmų sumaištį ir pergyvenimus, kurie labai turtingi, sudėtingi ir įvairūs. Tad monumentali forma (apie 70 min.) čia dera su darnia kompozicijos logika.
Pirmosios dalies pagrindiniai meniniai vaizdai plėtojami tolesnėse dalyse. Jie daugialypiai: epinis susimąstymas ir širdinga, elegiška lyrika „draugauja“ su šokių epizodais, o įtemptas dramatinis vystymas – su šventiškai pakiliais epizodais. Klausydamiesi tradiciškai įstabaus Adagio, galėsite „sudalyvauti“ A. Brucknerio laidotuvėse, mat ši muzika lydės jį į paskutinę kelionę. Jaudinančiai išraiškinga gedulinga muzika. Trečioji dalis užburs „šubertišku“ austrų lendleriu, kupinu šviesaus polėkio ir tuo pat metu idilės. Viską apibendrins galinga finalo muzika, primindama ankstesnių dalių motyvus ir vainikuodama simfoniją herojine koda – himnu Gamtai ir Dvasiai.
„Tas šelmis Bruckneris...“, – vis kartosit su šypsena lūpose besiskirstydami po Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pasirodymo kovo 23 d. Gal dar ir prisimindami, ką apie šią simfoniją prieš koncertą pasakojo V. Gerulaitis.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Vineta Sareika griežia J. Brahmsą“, kuriame skambės ir A. Brucknerio Septintoji simfonija, įvyks 2022 m. kovo 23 d. 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Dirigentas Gintaras Rinkevičius. Prieš koncertą 18.15–18.45 val. muzikologas V. Gerulaitis pasakos apie A. Brucknerio Septintąją simfoniją.