Šiame projekte taip pat dalyvauja Vilniaus universiteto „Pro musica“ ir „Gaudeamus“ chorų vyrų grupės kartu su solistais Modestu Jankūnu ir Ignu Garla bei šiuolaikinio meno kūrėja Kristina Inčiūraitė.
„Šiuo projektu norisi atkreipti dėmesį į žmogaus pažeidžiamumą intensyviame šiandienos pasaulyje, todėl pristatome itin drąsius eksperimentus su balsu ir elektronika bei lakoniškai atšiaurią vizualinę raišką“, – sako projekto iniciatorė K. Inčiūraitė.
Kūrybinių idėjų ji dažnai semiasi iš kino filmų: „Pasirenku tuos, kuriuose vyksta vienokia ar kitokia veikėjų drama, jų vidinės transformacijos. Tačiau nuorodos į filmus mano projektuose yra nežymios, neakivaizdžios, bet svarbios projekto koncepcijai“, – tikino menininkė.
Projektu „Po oda“ K. Inčiūraitė netiesiogiai replikuoja į Jonathano Glazerio filmą „Po oda“ („Under the Skin“, 2013). Jo pagrindinė veikėja kuria baugią atmosferą, suviliodama ir pradangindama kelyje pasitaikančius vyrus. Lydimi gundytojos, jie panyra į klampų skystį, kuris juos „suvirškina“ veikiausiai tam, kad ši nežemiškos kilmės būtybė, pasislėpusi po jaunos moters blyškios odos kauke, galėtų toliau egzistuoti. Po jos oda tėra juoda neidentifikuota masė.
Projekto autorė svarsto: „Galbūt ši būtybė perteikia šių dienų intensyvias žmonių tapatybių transformacijas, išprovokuotas konflikto tarp praeities ir dabarties, geopolitinių ir globalizacijos iššūkių, realaus ir virtualaus pasaulių. Sakyčiau, ši baugi neapibrėžtis tarsi liminalumo būsena, individą išvedanti iš komforto zonos į eksperimentinę erdvę, atvirą naujoms žmogaus tapatybių koncepcijoms.
Panašiai kaip ir filme, šiuolaikiniame muzikos ir meno projekte „Po oda“ siekiama sukurti transformuojančią terpę, kurioje akustiškai ir vizualiai būtų bandoma „perkrauti“ mūsų patyrimus.“
K. Inčiūraitei šiame projekte svarbu perteikti fantasmagorišką nuotaiką, pasitelkus žmogaus balso galimybes: „Norvegė M. Ratkje stebina eksperimentinės muzikos gerbėjus vokaliniais viražais visame pasaulyje. Džiaugiuosi, kad Maja susidomėjo projektu ir sutiko jame dalyvauti. Ją pasikviečiau kaip svarbiausią projekto dalyvę. Čia Maja pasitelks savo stulbinamo balso galimybes ir praturtins jį elektronikos garsais.
Tačiau be jos projekte norėjosi panaudoti ir vyriškų balsų, jų gaivališkos neartikuliuotos energijos, kuri praturtintų mūsų kūrybinius sumanymus. Atkreipiau dėmesį į garso meno paveldą – atsigręžiau į garsaus avangardisto Gilo Josepho Wolmano kūrinį „Megapneumies“ (1963), kuriame atskleidžiami autoriaus žaidimai su savo balsu.
G. J. Wolmanas priklausė letrizmo judėjimui, kuriame menininkai plėtojo onomatopoetinę kūrybą, įkvėpimo sėmėsi iš dadaistų ir siurrealistų. G. J. Wolmanas daugiausia dėmesį telkė į kvėpavimą ir garsinius eksperimentus savo burnos padargais. Neslėpsiu, labai sunku atlikti šį garso kūrinį! Itin didelį iššūkį improvizuotai atlikti „Megapneumies“ priėmė VU „Gaudeamus“ ir VU „Pro musica“ chorų vyrų grupės su solistais Modestu Jankūnu ir Ignu Garla.
Labai džiaugiuosi, kad Rasos Gelgotienės vadovaujami chorai nebijo eksperimentuoti. Ypač Rasai esu dėkinga, kad sėkmingai bendradarbiaujame. Su ja atliekame antrą bendrą eksperimentinio pobūdžio projektą – prieš metus su Rasos vadovaujamu Vilniaus universiteto choru „Virgo“ keliose Vilniaus planetariumo erdvėse atlikome muzikos ir meno projektą „Pakeisk visas sagas“, kuriame buvo daug kvėpavimų, plojimų, t.y. tokios muzikinės raiškos, kuri tradiciniams choro pasirodymams nebūdinga.
Kalbant apie mūsų naujausią projektą, tikiuosi, kad bus įdomi chorų pasirodymo kombinacija kartu su Majos improvizaciniu atlikimu. Be šių muzikinių eksperimentų, projekte bus ir mano filmas, kuris papildys Majos pasirodymą. Šiame eksperimentiniame filme stebiu auglio pažeistą gydomą žmonių odą ir ją lyginu su probleminiais architektūriniais artefaktais bei invaziniais augalais atokiose vietovėse.“
Pateikiame šiuolaikinio meno projekto „Po oda“ dalyvių M. Ratkje ir K. Inčiūraitės pokalbį.
– Viename interviu kalbėjote apie prancūzų filosofo Bergsono metafizinės intuicijos sąvokos reikšmę. Pasak Bergsono, intuicija yra gilesnė nei intelektas ir todėl gali labai kūrybiškai persmelkti tikrovę ir patirtį. Savo kūryboje bandote sulaužyti įprastinę muzikos kūrinio logiką, ir intuicija tampa, jūsų žodžiais tariant, estetiniu filtru, tuo, ko sieki mene, tavo meniniu parašu. Rinkos dėsnių valdomame pasaulyje, kur audiovizualinės technologijos siūlo mums įvairiausius malonumo ir pasitenkinimo „algoritmus“, metafizinė intuicija gali būti alternatyvus emancipuojantis pasirinkimas siekiant nusikratyti tiksliai apskaičiuotos komodifikacijos. Ar su tuo sutinkate? Jei taip, ar matote šią emancipuojančią strategiją kaip feministinę poziciją savo kūryboje? – klausė K. Inčiūraitė neorvegų kompozitorės.
– Įdomi mintis. Ar rinkos dėsnių algoritmai rodo senamadišką patriarchalinę tendenciją? Nesu tikra, ar Bergsono intuicijos samprata gali pasiūlyti alternatyvą išoriniam personalizuotam medijų spaudimui, kuriam tampame atviri, naršydami internete, tačiau esu tvirtai įsitikinusi, kad šis būdas suvokti intuiciją kaip esmingesnį žmogaus sugebėjimą yra brangintinas ir turi būti praktikuojamas tiek menuose, tiek gyvenime apskritai.
Užuot nuolat perdirbinėjus ir pertvarkinėjus tai, prie ko esame pripratę, mums reikalingi nauji iššūkiai, naujos idėjos, tai, ko dar nesame girdėję ir, būdami žmonės, mes vis dėlto su tuo geriau susitvarkome nei bet koks kompiuteris.
Antra vertus, savo esė „Kiborgo manifestas“ Donna Haraway pateikia įdomių minčių, numatydama ateitį, kurioje kiborgas padeda išsilaisvinti iš tradicinės vyriškumo–moteriškumo dogmos. Šia prasme taip pat galime sakyti, kad teisingai naudojamos technologijos gali pasitarnauti laisvesniam abiejų lyčių egzistavimui.
Galų gale, kūrybiškumas yra bendražmogiškas.
– Jūsų improvizacijos su savo pačios balsu yra labai neįprastos, tai yra jūsų „meninis parašas“. Kada ir kokiomis aplinkybėmis atskleidėte didžiulį savo balso potencialą?
– Mano vokaliniai pasirodymai su elektronika ar be jos yra dvidešimties metų vokalinės praktikos ir darbo su elektronika tiek gyvai, tiek studijoje, rezultatas. Pradėjau eksperimentuoti su balsu, kaip sakote, „neįprastu“ būdu, kai 1995 metais įkūrėme improvizacinį kvartetą SPUNK.
Esame moterų muzikančių kompozitorių grupė. Be manęs, grupėje groja Lene Grenager (violončelė), Hilds Sofie Tafjord (valtorna ir elektronika) bei Kristin Andersen (trimitas ir fleitos). Mes iki šiol rengiame pasirodymus, darome įrašus ir dalyvaujame meniniuose projektuose, pavyzdžiui, kuriame instaliacijas bei muziką kitiems menams.
Paprastai sakau, kad būtent grupė SPUNK išmokė mane dainuoti taip, kaip šiandien dainuoju atlikdama savo muziką. Ieškojimai, bandymai prisitaikyti ir prisidėti prie kitų menininkų kūrybos paskatino mane atrasti ir personalizuoti savo pačios indėlį.
Mano kūryboje balsas užima pagrindinę vietą, tačiau būdama kompozitorė, taip pat kuriu daug muzikos, kuri nėra susijusi su balsu. Kuriu muziką chorams ir solistams su klasikiniu išsilavinimu, iš kurių nenoriu ir nesitikiu tokių vokalinių garsų, kuriuos pati išgaunu improvizuodama.
Mėgstu chorinį dainavimą ir neseniai netgi sujungiau choro skambesį su noise muzika savo stambios formos kūrinyje „Crepuscular Hour“ („Prietemos valanda“). Kompanija „Rune Grammofon“ išleido šio kūrinio DVD albumą, sudėliotą naudojant apsupties (surround) garsą, nes atlikdami kūrinį muzikantai stovėjo ratu aplink publiką.
– Esate labai talentinga atlikėja ir kompozitorė. Kaip jūsų improvizacinė muzika veikia jūsų muzikines kompozicijas ir atvirkščiai?
– Matuoti talentą tikrai nėra mano reikalas. Dažniausiai jaučiuosi taip, lyg ko nors ieškočiau tamsoje apgraibomis. Tačiau labai daug dirbu ir pasikliauju intuicija, kuri man sako, kad galiausiai nutiks kas nors įdomaus.
Vienas būdų tai pasiekti yra atlikti improvizacinę muziką, kokią mes ir atliekame su SPUNK arba ją atlieku viena. Tiesiog pradedu, o dirbdama paprastai atrandu netikėtų dalykų mažiausiai keletą kartų, tad toliau su viltimi darau ką nors nauja, nes kitaip nematau prasmės eiti toliau. Nuolatos stengiuosi keisti savo elektronikos nustatymus, kad atlikdama muziką neužstrigčiau savo pačios klišėse.
Su balsu kiek sunkiau. Kartais man taip pabosta mano balsas, kad nusprendžiu tiesiog žaisti su elektronika. Mano improvizacijos iš tikrųjų turi įtakos kuriant partitūrą arba elektroninę muziką studijoje, ir atvirkščiai. Tačiau nekuriu muzikos kaip improvizatorė, man per daug rūpi struktūra, kompozicijoje formą laikau visa ko pagrindu ir suprantu kompoziciją visų pirma kaip įvairių elementų derinimo ir gretinimo procesą. Manau, kad tai irgi turi įtakos mano pasirodymams, nors nesu tuo tikra.
– Gal galėtumėte atrinkti ir apibūdinti kai kuriuos savo muzikinius kūrinius, kurie jums asmeniškai yra labiausiai nekonvencionalūs, eksperimentiniai.
– Toks kūrinys – jau minėtasis „Crepuscular Hour“. Jį atliekant dalyvauja trys chorai, šeši noise muzikantai ir bažnytiniai vargonai, kurie valandos trukmės kūrinyje įsijungia per paskutines penkiolika minučių. Šviesos dizainą įkvėpė „prietemos spindulių“ fenomenas, o tekstinė medžiaga yra paimta iš senovinės Nag Hammadi bibliotekos šventraščių.
Du šio kūrinio atlikimai buvo visiškai neįtikėtini. O jo įrašymo į DVD procesas man turėjo didelę edukacinę vertę. Ar verta bandyti įsprausti tokį kūrinį į naują formatą? O gal tai neturi prasmės?
Pakviečiau Kathy Hinde sukurti vizualizacijas remiantis medžiaga, nufilmuota gyvai atliekant kūrinį Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalyje 2012 m., ir nusprendžiau, kad tai gali tapti nauja patirtimi, visaverčiu dokumentu, o ne tik blankia kopija to, ką publika patyrė atliekant kūrinį. Praleidau šimtus valandų dėliodama šį kūrinį po jo gyvo atlikimo.
Mano pirmasis solo albumas „Voice“, kurį išleido kompanija „Rune Grammofon“ 2002 m., paženklino tam tikrą etapą mano kūryboje. Albumo tikslas buvo išplėtoti kuo įmanoma daugiau iš mano balso skambesio. Kartu su koprodiuseriais Lasse Marhaugu ir Johnu Hegre įrašinėjome mano balsą su įvairiausia geros ir blogos kokybės technika skirtingose vietose – kambaryje, lifte, mašinų stovėjimo aikštelėje, studijoje ir t.t., – ir aplinkos garsai, atsiradę įrašinėjant, taip pat tapo muzikos dalimi.
Studijoje muziką stipriai apdorojome, tai truko dvejus metus. Baigus kompozicijos studijas Norvegijos muzikos akademijoje man būtinai reikėjo pareikšti, kad taip pat noriu kurti muziką, kurioje dalyvautų mano balsas, o ne tik lipti karjeros laiptais kaip partitūrų klasikiniams ansambliams kūrėja.
Šis albumas sulaukė tarptautinio pripažinimo, bet daugelis žmonių vis dar nesuvokia, kad visų pirma esu kompozitorė; jie nustemba, kai staiga pradedu koncertuoti su orkestrais ir panašiai.
– Dalyvaujate įvairiuose koncertuose visame pasaulyje. Kaip kiekvienos šalies kultūrinis, socialinis ir ekonominis fonas ar netgi psichologinis klimatas veikia jūsų kūrybiškumą, ypač kai improvizuojate per koncertus?
– Atliekant muziką pagal natas, netenki galimybės iki galo atsiverti erdvėms, į kurias atvyksti, ir tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl, koncertuodama solo, taip mėgstu improvizuoti. Bandau pajausti patalpą, atmosferą, žmones, aplinką, taip pat suvokti savo pačios būseną bei energiją, ir todėl kiekvienas improvizuotas koncertas yra visiškai unikalus.
Šiuo atveju negalvoju apie politiką ir neverbalizuoju kokios nors „situacijos“, bet jau greičiau intuityviai prisitaikau prie erdvės ir bandau būti atvira tam, kas joje slypi, ir dažnai tai gali tapti didžiuliu iššūkiu. Kitaip yra kalbėtis su žmonėmis ir dairytis aplinkui kaip turistei – tai taip pat yra labai įdomu, bet neturi nieko bendra su pažeidžiamumu, kurį jaučiu koncertinėje situacijoje, ir todėl pajuntu poreikį atsiskirti nuo žmonių prieš ir po koncerto.
– Lietuvoje pristatysite solo balsui su gyva elektronika. Tačiau be jūsų šiame projekte dalyvauja daugiau kūrėjų. Papasakokite, kas jus įkvėpia bei su kokiais iššūkiais susidūriate pristatydama projektus su kitais.
– Nemaža dalis mano kūrybos yra kolaboracija su kitais menininkais. Nuo pat pradžių bendradarbiavau su šokėjais, choreografais, kino kūrėjais, poetais, aktoriais. Ir, žinoma, su kitais muzikantais. Kartais tai būdavo trumpi susitikimai, o kartais – projektai, kuriems įgyvendinti prireikdavo ne vienerių metų. Keletas mano pagrindinių bendradarbių, buvusių ir esamų, yra kitos trys grupės SPUNK narės, norvegų trio POING, norvegų menininkas HC Gilje, britų menininkė Kathy Hinde, švedų choreografė Lotta Melin, norvegų choreografas Oddas Johanas Fritzøe, rašytojos Monica Aasprong ir Aasne Linnestå, bei daugelis kitų.
– Ar esate kada turėjusi bendrų projektų su lietuvių muzikantais ar vizualiniais menininkais?
– Nemanau, bet gali būti, kad turėjau, tik dabar neprisimenu, kad jie buvo iš Lietuvos, atsiprašau, jei klystu. Esu buvusi kitose Baltijos šalyse. Tikrai niekada nekoncertavau Vilniuje!