Žmogaus atsakomybės įrodymas
Opera „Undinė“ – įvairioms interpretacijoms atviras daugiasluoksnis kūrinio tekstas su stipriu psichologiniu užtaisu. Anot Undinės vaidmens atlikėjos Ievos Juozapaitytės, kiekviena opera, kiekvienas personažas ar net nauja daina solistui pradžioje tampa iššūkiu, tad Undinė – ne išimtis.
„Nebijau teigti, kad tai vienas rimčiausių iššūkių, įveikiant tiek vokalines, tiek ir dramaturgines viršūnes bei gelmes, net ir meistrams. Nuo pirmų akimirkų tapusi Undine scenoje turiu pajusti tą ypatingą nežemiškos būtybės kūną: kita plastika, kitas žvilgsnis ir net kitoks balsas. Kita vertus, Undinė lyg ir paprasta mergina, svajoklė, geidžianti šiek tiek daugiau, nei gali turėti, tačiau to noro kaina yra kur kas didesnė ir skaudesnė nei įprastai. Antrajame veiksme Undinė jau kone žmogiška, tačiau praradusi didžiausią turtą – kalbos dovaną. Deja, bet savo jausmų ji jau negali išreikšti žodžiais, o Princas negeba jos suprasti... Galbūt ir dėl šių priežasčių Undinės likimas klostosi tragiškai: nepaisant Princo sukelto didžiulio skausmo, ji savo tyra meile išgelbėja mylimą vyrą, išlaisvindama jį iš kančių. Turiu pripažinti, kad mano mylimiausia operos scena – finale. Tai paskutiniojo bučinio scena: saldus, bet mirtinas bučinys dovanoja Princui ramybę, o Undinei – amžiną klajonę...“
Undinės vaidmens atlikėja I. Juozapaitytė sako, kad ją ir Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą sieja graži pažintis. „Prieš porą metų turėjau garbės debiutuoti kompozitoriaus Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“. Spektaklį režisavo talentingasis Gytis Padegimas, o scenografiją ir kostiumus kūrė dailininkė Birutė Ukrinaitė. Tuomet buvau palaiminta ir pažintimi su maestro Tomu Ambrozaičiu bei dirigentu Giedriumi Vazniu, kurie mane ruošė didžiajam debiutui. Tad ir dabar visų šių meistrų padedama toliau einu naujų meninių atradimų keliu, kuriame daug puikių kolegų bendražygių – solistų, choro, baleto ir orkestro artistų, be kurių paramos ir pagalbos tikėtis sėkmės būtų sunku. Šis Muzikinis teatras, kaip ir pati Klaipėda, skalaujama Baltijos bangų, yra ypatinga erdvė, į kurią norisi grįžti, kurioje norisi būti“, – tikina I. Juozapaitytė.
Ieško savitų potėpių
Solistė Rita Petrauskaitė sako, kad jos kuriama Undinė reali ir tuo pačiu jos tarsi nėra: „Ji tarsi neegzistuoja, kaip gamta. Ji lyg visada šalia mūsų ir tuo pačiu apie jos egzistavimą pamirštame. Undinė tarsi permatomas šydas, kaip gaivus oras, kuris žmogui gyvybiškai reikalingas. Čia ir yra sunkiausia užduotis – sutverti ją tokią permatomą ir tuo pačiu labai paveikią. Naiviai stiprią, įtikėjusią, kad gavusi sielą ji viską pasieks ir įgyvendins visus savo troškimus. Ragana ją į žmonių pasaulį išsiunčia atimdama balsą, tad Undinė turi ten įsitvirtinti tylėdama. Deja, žmogus toks nekantrus, nejautrus, išpaikęs, kad nesugeba pajusti, kas yra tikra ir nuoširdu. Režisierius G. Padegimas puikiai pasakė: žmogaus buvimas žemėje neturėtų įgyti valdovo pozicijos, žmogus turėtų gyventi ir jaustis gamtos dalimi. Toks požiūris keistų daug dalykų mumyse ir aplink mus. Režisierius labai subtiliai ir jautriai kuria operos vyksmą, vaizdą. Dirbti ir kurti su šiuo menininku – didelė dovana ir nuostabus laikas. Šiame vyksme labai atidžiai ir jautriai mums talkina choreografė Aušra Krasauskaitė. Scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė ypatingo subtilumo kūrėja, kurios matymas ir laki vaizduotė taip pat labai svarbus mūsų įsikūnijime“.
Pasak R. Petrauskaitės, operos „Undinė“ muzika – „tiesiog užburianti ir fantastiškai įspūdinga“: „Esu nuoširdžiai susižavėjusi Undinės vokaline partija ir džiaugiuosi turėdama galimybę prisiliesti prie šios partitūros. Kiekvieną kartą repeticijose bandau, stengiuosi savo balse rasti vis naujų niuansų ir subtilių emocijų. Siekiu, kad perteikiamų jausmų skalė būtų kuo platesnė. Su dirigentu maestro T. Ambrozaičiu dirbame ir atidžiai ieškome savitų potėpių šioje nuostabioje partitūroje“.
Naujas muzikos pasaulis
Princo vaidmens atlikėjas Mindaugas Zimkus pasakoja, kad ruošdamasis operai „Undinė“ atrado visą kompozitoriaus Antoníno Dvořáko muzikos pasaulį: „Pajutau, kad romantizmas – labai artimas mano balsui, mano sielai. Supratau, kad šią muziką galiu atlikti tiesiog intuityviai, tarsi savaime liejasi“.
M. Zimkui gamta ir atsakingas požiūris į aplinką labai svarbus. „Seniai stebiu ir domiuosi pragaištingu gamtos niokojimo procesu, kaip dėl žmogaus užgaidų, piniginio pelno naikinama net Amazonijos augmenija, kai nuo seno žinoma, kad tai mūsų planetos plaučiai. Žmogaus egoizmui tarsi nėra ribų... Ir požiūris, kad po manęs, kad ir tvanas, tiesiog užvaldęs daugumą žmonių. Net ir kasdienybėje. Gaila, kad ir Lietuva „sėkmingai“ pasuko šiuo keliu ir ramiausiai naikina tai, ką nuo seno savo šalyje laikėme didele vertybe – miškus arba medžius miestuose. Ką žiūrovas turi išskaityti mano personažo siunčiamoje žinutėje? Kad už savo neatsakingus veiksmus – svajonės išdavystę dėl vienadienio malonumo, sugriautą kito gyvenimą – reikia mokėti didelę kainą. Net ir gyvybės kainą. Princo pasirinkta mirtis su kartu mylimąja – tarsi išsigelbėjimas iš dvasinių kančių...“, – pasakoja solistas.
„Nors ir esu Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, retkarčiais esu kviečiamas ir į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą vienam ar kitam vaidmeniui atlikti. Šiuo metu Klaipėdos muzikiniame teatre – tiesiog operos atgimimas. Ir tai mane labai džiugina, nes labai myliu šį žanrą. Čia esu atlikęs Alfredo vaidmenį „Traviatoje“, grafo Almavivos – „Sevilijos Kirpėjas“, Anso – „Kelionė į Tilžę“. Dabar su dideliu malonumu ruošiu Princo vaidmenį „Undinėje“. Šiam Muzikiniam teatrui linkiu ir toliau irtis į kūrinių gilumą šiuo nelengvu, bet garbingu keliu!“, – sako M. Zimkus.
Emocijų ir balso vienybė
Solistas Jurgis Jarašius pasakoja, kad ruošdamas Princo vaidmenį turėjo įveikti nemažai vokalinių iššūkių: „Kadangi dainavimo yra nemažai, tad pirmasis iššūkis buvo paskirstyti jėgas, kad galėčiau kuo geriau sudainuoti. Kitas iššūkis – prisitaikyti emociškai, nes susigyvenus su šiuo vaidmeniu tam tikrose dramatiškose vietose emocijos paimdavo viršų, o tada dainuoti tampa žymiai sudėtingiau. Tačiau pagrindinis darbas buvo mąstymas ir įsivaizdavimas: koks Princas yra ir koks jo požiūris į jį įsukusius gyvenimo veiksnius. Tai padėjo susitvarkyti su emocijomis ir savo balsu.“
Anot J. Jarašiaus, operos „Undinė“ istorija jam labai įdomi: „Ji mane tarsi paliečia, nes yra man labai artima. Vieno įdomiausio potyrio negalėčiau išskirti, bent kol kas. Bet dirbti su puikiu režisieriumi G. Padegimu, dirigentu T. Ambrozaičiu, talentingais dainininkais, statytojų komanda – man yra didelė likimo dovana ir visada maloniai liks atmintyje“.
Solistas J. Jarašius kritiškai žiūri į gamtos ir žmogaus konflikto sukeltus procesus: „manau, kad žmogus turėtų suprasti, jog ateina laikas sustoti, nes jo veiksmai, nepasotinamumas gali pakenkti gamtai. Todėl vieną dieną gamta gali imti keršyti. Labai, tikiuosi, kad žmogus neprieis tos ribos, kai bus per vėlu susitaikyti su gamta“.
Kuo išskirtinis operos herojus – Princas? Anot J. Jarašiaus, „Princas – žmogus, kuris greitai įsimyli, yra išlepintas, lengvabūdis. Princo gyvenimas nėra lengvas vien dėl to, kokioje aplinkoje augo. Gal aplink buvo labai daug tuštybės ir vulgarumo. Todėl tarsi antrame plane, manau, jis intuityviai ieško vidinės ramybės, kurią jam galėtų suteikti kitas žmogus, tikra meilė. Tyroji Undinė yra tai, ko jis ieško...“, – pasakoja solistas.
J. Jarašius Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dainuos pirmą kartą. „Esu labai patenkintas ir laimingas, kad esu čia“, – sako jis.
Sugrįžimas į pirmąjį teatrą
Princo vaidmens atlikėjas Tomas Pavilionis sako esantis didelis gamtos mylėtojas nuo vaikystės: „Jei mes, žmonės, nedarysime rimtų išvadų ir sprendimų, ypač dėl klimato kaitos, tai tiesiog susinaikinsime save patys. Gali būti, kad tai padaryti jau vėluojame, bet dar vis tiek tikiu, kad susivienijusi žmonija galėtų šį pražūtingą procesą sustabdyti. Nebūkime abejingi gamtą žalojantiems procesams: tai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų indėlio, o nežinojimas – neatleidžia nuo atsakomybės… Princas taip pat nežinojo, kas iš tiesų yra mergina, kurią ruošėsi vesti. Tik operos gale sužinojo, kad ji – Undinė. Ir tik tada visi atsakymai jam tapo akivaizdūs... Deja, atsakomybė tuo metu jau buvo neišvengtina – jis mirė. Mano kuriamas Princas – vyras, įpratęs būti dėmesio centre, elegantiškas, rafinuotas, bet kartu labai nekantrus, išpuikęs bei galintis kasdien įsimylėti vis kitą moterį. Tačiau jis nėra Don Žuanas: jis iš tikrųjų visa širdim ir galva puola į naują meilę... Bet istorija su Undine jo gyvenime kitokia: tik ją vienintelę jis iš tikrųjų pamilsta taip, kad geriau paaukoja savo gyvybę nei lieka amžiams be jos...“
T. Pavilioniui, KVMT – jo karjeros pradžios teatras. „Čia prasidėjo mano, kaip solisto karjera: dirbau kelerius metus Klaipėdoje, sukūriau nemažai vaidmenų, sutikau daug nuostabių žmonių. Pastarąjį sezoną KVMT kuriu jau antrą naują vaidmenį – rudenį dainavau Tonio G. Donizetti operoje „Pulko duktė“, dabar – opera „Undinė“, – pasakoja solistas.