Ch. Eschenbacho biografiją puošia žymūs klasikinės muzikos pasaulio vardai – dirigavimo meno jis mokėsi iš legendinių dirigentų George’o Szello ir Herberto von Karajano, diriguodamas ir skambindamas fortepijonu bendradarbiavo su vokalistais Dietrichu Fischeriu-Dieskau, Renée Fleming, pianistais Langu Langu, Sviatoslavu Richteriu ir daugeliu kitų. Būdamas svaiginančios pianisto karjeros viršūnėje, 7-ajame dešimtmetyje Ch. Eschenbachas fortepijonu skambino ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Jau daug metų Ch. Eschenbachas kviečiamas diriguoti patiems svarbiausiems pasaulio muzikiniams kolektyvams, jo veikla įvertinta įvairių šalių ir organizacijų apdovanojimais, o gausioje diskografijoje rikiuojasi aukščiausiai įvertinti jo kaip pianisto ir dirigento įrašai.
Prieštaringasis maestro
Ch. Eschenbacho asmenybę gaubia kontraversiški kolegų vertinimai: vieniems jis – neišdildomą įspūdį palikęs genijus, kitiems atrodo blankus, niekuo ypatingu nepasižymintis muzikas. Įnirtingai diskutuota, ar maestro vertas vieno didžiausių dirigento atlyginimų JAV – beveik dviejų milijonų dolerių per metus. Publikos nušvilptas garsiajame Zalcburgo festivalyje ir kritikų smarkiai sukritikuotas po premjeros Vienos valstybinėje operoje, Ch. Eschenbachas netrukus buvo apdovanotas „Grammy“ ir Reingau muzikos festivalio Vokietijoje prizais, Miunchene jam įteiktas Ernsto von Siemenso muzikos prizas už gyvenimo nuopelnus.
Muzikos pasaulyje būtų nelengva rasti prieštaringesnę asmenybę nei maestro Ch. Eschenbachas. Vis dėlto tie, kurie jį vertina palankiai, teigia taip stipriai paveikusias muzikines patirtis savo gyvenime patyrę tik kartą – susidūrę su Ch. Eschenbachu. Kompozitorė, dėstytoja, muzikos kritikė, žurnalo „Muzikos barai“ redaktorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė net po daugiau kaip 20 metų ryškiai prisimena Ch. Eschenbacho diriguotą Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ pastatymą (rež. Wolfgangas Wagneris) Bairoito festivalyje.
Ji pasakoja, kad įspūdis buvo „absoliučiai nerealus“, neprilygstantis kitoms jos muzikinėms patirtims: „Kartais juokauju, kad Ch. Eschenbachas man sugadino gyvenimą – tada, 2000-aisiais, dirigento kartelę jis iškėlė taip aukštai, kad grįžti į realybę buvo labai sunku. Nejučia ėmiau ieškoti analogų, mintyse iš kitų dirigentų reikalauti, kad orkestro skambesys prilygtų tam, kuris girdimas diriguojant Ch. Eschenbachui. Įsivaizduokite – aš turiu šešiolika „Parsifalio“ įrašų: vis ieškojau to jausmo, kurį tada patyriau Bairoite, bet iki šiol neradau.“
A. Žigaitytė-Nekrošienė atskleidė ir tąkart ją sužavėjusios Ch. Eschenbacho interpretacijos niuansus: „Pamenu, po spektaklio kalbėjomės su kolegomis, kurie gyvena Bairoite, – jie šiek tiek šaipėsi, kad Ch. Eschenbachas kūrinius diriguoja dvigubai ilgiau nei įprasta. Lėta muzikos frazuotė Bairoito operos teatro akustikoje skambėjo kaip tikras stebuklas. „Parsifalis“ juk, galima sakyti, yra mišios, sukurtos operos forma ir rašytos būtent šiam teatrui. Būtent tas lėtumas šioms „mišioms“ labai tiko ir atskleidė įspūdingą teatro akustiką. Įsivaizduokite pojūtį, kai girdi tobulą pučiamųjų unisoną – vieną garsą ir tuo pačiu visus jo komponentus! Tokia patirtis, išreikšta žodžiais, skamba kaip tikras paradoksas, tad rašydama apie tai mėginau Ch. Eschenbacho atliekamos muzikos interpretaciją lyginti su dailininko palete, kai iš daugybės spalvų sukuriama viena, atskleidžianti atskirus jos niuansus, arba vynu, kurio gurkštelėję gurmanai gali pasakyti, iš kokių vynuogių jis pagamintas. Vien išgirdusi „Parsifalio“ įžangą apsipyliau ašaromis nuo garso grožio ir poveikio.“
Ypatingas ryšys su muzika
1940-aisiais karo draskomoje Europoje, Vroclave (tuo metu Breslau) gimusio dirigento gyvenimo kelias paženklintas tragiškais įvykiais – Ch. Eschenbacho mama mirė gimdydama, jo tėtis buvo paimtas į vokiečių armiją ir nužudytas rusų. Berniuku rūpinosi močiutė, po metų mirusi pabėgėlių stovykloje Meklenburge. Patyręs tiek daug artimų žmonių netekčių, Ch. Eschenbachas metus nekalbėjo. Iš ilgai trukusio stipraus liūdesio gniaužtų jį ištraukė muzika – pradėjęs mokytis groti fortepijonu, Ch. Eschanbachas iš tylos pasaulio sugrįžo į gyvenimą. „Supratau, kad muzika – tai kalba, kurios man reikia. Vėl pasijutau laimingas – tai buvo kitoks pasaulis, kuriame galėjau kvėpuoti“, – taip savo tylos etapą prisimena maestro.
Ypatingą Ch. Eschenbacho ryšį su muzika pabrėžia muzikologė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė: „Ch. Eschenbacho muzikavimui labai tinka žodis „interpretuoti“. Muzika atveria jo esybę, dvasinį būvį, kuris daro įtaką tempams, dinamikos įvairovei. Dėl to net konfliktuota su Klivlando orkestru, kuriam vadovavo. Sekdami dirigentą scenoje, atkreipkite dėmesį į jo akis, žvilgsnį. Jos tai sukaupia orkestrą polėkiui tarsi erelio, tai spinduliuoja palaima. Ch. Eschenbachas nėra vien savo patrono H. von Karajano sekėjas. Taupiais mostais, kartais vos vienu piršto judesiu jis diktuoja solistui artikuliacijos charakterį.“
Diriguoja ir antakiais
Apie tai, kad muzika Ch. Eschenbachui turi ypatingą poveikį, pasakoja ir maestro kolegos – ramų, draugišką, kasdienybėje tarsi niekuo neišsiskiriantį žmogų ji neatpažįstamai pakeičia. Anot jų, dirigentas retsykiais taip įsiaudrina, kad aplinkiniai ima nerimauti – dar ims ir nukris nuo pakylos. O kartais Ch. Eschenbachas diriguoja vien tik antakiais, versdamas muzikantus įsiklausyti į muziką kiekviena savo kūno ląstele.
Sausio 20 d. koncerte Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Ch. Eschenbachas su LNSO susitiks ne pirmą kartą – 2007-aisiais maestro dirigavo orkestrui per gastroles Vokietijoje. LNSO muzikantai susitikimą su Ch. Eschenbachu prisimena kaip ypatingą įvykį. LNSO klarnetininkas Antanas Taločka sako per pirmąsias repeticijų akimirkas supratęs, kad Ch. Eschenbachas – ypatingas atlikėjas ir dirigentas: „Mums nereikėjo daug repeticijų, kad suprastume jo idėją, galėjome tiesiog pasikliauti jo ranka – rezultatas išėjo puikus. Ch. Eschenbachas yra tikras dirigavimo technikos meistras, savo raiškiais judesiais mums parodė, kokio skambesio norėtų. Didelį įspūdį paliko ir jo bendravimas su muzikantais – jis mums leido groti patiems, tačiau jo akyse, veide, judesiuose buvo matyti interpretacijos kryptis, reikiama linkme jis mus nukreipė be žodžių. Ch. Eschenbacho vadovavimas buvo kartu ir labai stiprus, ir labai švelnus. Tai buvo įspūdinga – groti laisvai ir justi tiesioginę dirigento paramą. Šis koncertas Kelne buvo įsimintiniausias per mano gyvenimą, o Ch. Eschenbachas – vienas įspūdingiausių dirigentų, su kuriuo teko bendradarbiauti. Pamenu, kaip puikiai mums, orkestrui, jis padėjo išgirsti ir akompanuoti solistui – vokiečių violončelininkui Danjulo Ishizaka. Viskas, kas tuomet vyko, įsiminė ilgam.“
Nieko panašaus nebuvo patyrę
LNSO smuikininkė Ilona Girdžiūnaitė atsimena, kad tąkart, Ch. Eschenbachui vos įėjus į repeticijų salę, visas orkestras nuščiuvo.
„Jis nespėjo nieko pasakyti, bet jo ypatinga charizma, energija sustingdė visą orkestrą – staiga pasidarė taip tylu, kad galėjai girdėti, kaip musė skrenda. Ch. Eschenbachas yra ypatingas dirigentas – valdingas, bet labai profesionalus. Pamenu, repeticiją pradėjome su labai didele pagarba, bet kartu ir šiokia tokia baime. Dirigentas buvo labai griežtas ir lakoniškas – atsistojo prie pulto ir nieko nekomentavęs pradėjo diriguoti. Jokių šypsenų, jokių kalbų. Pamažu, repeticijai įsibėgėjus, kai visi pajutome, kad vyksta kažkas ypatingo, Ch. Eschenbachas tarsi atitirpo, net sulaukėme komplimentų. Tuomet sėdėjau prie pirmųjų smuikų pulto, jam pasakius, kad labai gerai grojame, buvau be galo laiminga. Atmosfera repeticijoje buvo tikrai ypatinga – pirmiausiai Ch. Eschenbachas sukūrė įtampą, paskui ji stebuklingai atsileido. Jis yra neeilinė asmenybė – per visą savo 28 metų praktiką LNSO nesu mačiusi nieko panašaus. Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad Ch. Eschenbachas koncertuos Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje“, – įspūdžiais dalinasi I. Girdžiūnaitė.
Garbės legiono ordino riteris, Meno ir literatūros ordino kavalierius, Vokietijos ordino „Kryžius už nuopelnus“ ir Leonardo Bernsteino premijos laureatas Lietuvoje jau lankėsi 2015-aisiais, tada Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirigavo Milano teatro „La Scala“ orkestrui. Sugrįžęs gyventi į gimtąjį Vroclavą, kur ką tik pasirašė sutartį eiti Vroclavo filharmonijos meno vadovo pareigas, Ch. Eschenbachas vėl koncertuos Lietuvoje – šįkart su lietuvišku, bet jam jau pažįstamu kolektyvu.
Koncertas „Batutos legenda Christophas Eschenbachas ir fleitos virtuozas Stathis Karapanos su LNSO“ vyks sausio 20 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje.