Servus, servus. Svietą tai budina, bet mane nelabai, belieka tik juoktis, kad staiga pasidariau toks, kokį matai. Negaliu pats judėti, todėl viskas į nieką pavirto... Kodėl taip? Tai baisu... Bet aš nepasiduosiu, turiu daug sumanymų. Ar knygas gavai? Atvežei? Net su autografu. Daujotytės... Labai ačiū. Kaip ji? Budina mūsų literatūrą.
Tai gerai. Supranti, kai atsiverčiu užrašytą knygą, jaučiu, kaip ji pasisveikina su manim, atitraukia nuo įkyrių minčių. Jau netikiu, kad Lietuvoj bus išverstas ir išleistas mano „Įvadas“. Latviai išvertė, recenzavo, bet neišleido, kažkam pasirodė antinacionalistinis... Ar gali taip būti? Čia juk baltistika ir... Lietuviai net labas nepasakė... Endre, nevyk Dievo medin. Aš nekalbu apie tave, Kubilių ar Sają, bet jūs nežinote mano teksto.
Mano draugai, kurių net nepažinojau asmeniškai, tik iš knygų, jau išėję, gal su Donelaičiu posėdžiauja dausose. Aš jiems nesu lygus... Kuo man tikėti... Donelaičiu, sakau, tikėk Donelaičiu…
Mano eseistiką išleido. Prenumerata buvo. Matei, kiek žmonių parėmė? Ir draugai, ir tie, kurie nesutinka su manim. Visiems reikia tos knygos. Bet man to maža. Turiu išleisti lietuvių mitologiją, tai svarbu.
Galėtų išleisti Lietuvoj „Rytų europietį literatūros teorijoje“ (1983), „Žmogus pakyla“ (1986), aš jau nekalbu apie „Europos apiplėšimą“ (1989), praverstų ne tik vengrams, bet ir lietuviams.
Paskaitytų, kaip vengrai galvoja, o jie tylūs, darbštūs, užsispyrę, tokioj baisioj apsupty sukūrė valstybę. Rašiau istorijos apybraižą „Vadovas po Lietuvą“, viską dariau, kad ji būtų labiau žinoma Vengrijoje. Tai svarbu abiem tautoms.
Kodėl prašiau tavęs trumpų pasisakymų apie Atgimimą? Atsiuntei Landsbergio ir Ozolo tekstus – perdaviau spaudai. Norėjau būti ambasadoriumi Lietuvoje, jaučiausi tam pasirengęs, bet dar nebuvau atlikęs pagrindinių darbų...
Lyg ir visi palaikė – tai atrodė nauja, dar niekas nebuvo taip išstudijavęs Vidurio ir Rytų Europos... Tačiau viskas tik žodžiai, palydintys mane į gilią vienatvę. Kartais galvoju, kad mano tikėjimas mane išdavė. Kam man reikia tos Lietuvos?
Pasauliui reikia jos kalbos, istorijos. Kažkur, pasaulio keliuose, eidami į Tėvynę, gal bičiuliavomės prie laužų. Manyje toks jausmas rusena.
Endre’s balsas kimus, linksta galva, vis sunkiau ieškodama lietuviškų žodžių. Vaikiškai nuoširdžiai nuskamba jo raginimas: pailsėk, rytoj vėl dirbsim, reikia…
Kita diena ne lengvesnė. Prisimenam pradžią. Negalėjo rašyti studijos „Rytų Europos avangardinė literatūra“ (1977), neišmokęs lietuvių, latvių kalbų.
Svajojo apie baltistikos katedrą Budapešte. Išleido lietuvių kalbos vadovėlį vengrams. Jam reikia pagalbininkų. Vis dažniau pašto dėžutėje rasdavau Endre’s laiškus: atvažiuos tokia mergaitė, Monika, mes ją labai mylim, lietuvių kalbos ji mokėsi iš mano vadovėlio... Atvažiuos Aranka, puiki mergina, ji kalba lietuviškai, padėkit kuo galėdami, kad jaustųsi kaip namie. Atvažiuos Beatričė, mes ją vadinam Bea, labai gabi, gali versti, daugiau kalba domisi, pasirūpinkit, kad neliūdėtų...
Į visus žiūrėjo kaip į savo vaikus, rūpinosi jų studijomis. Laiškai dalykiški – pirmiau apie tuos, kurie susidomėję lietuvių kalba ir literatūra, po to knygų sąrašas...
Endre sakydavo, kad tingi rašyti laiškus, gaila laiko, nes rašymas – tai mąstymas, o čia svarbu tik pasakyti, ko reikia.
Kalbamės ir kalbamės, vis noriu priartėti prie tų metų, kai Endre vertė, darė pažodinius, plušėjo prie kiekvieno žodžio, Donelaičio kalbą lygino su vengrų poeto Mihály’o Vörösmarty’o poetine kalba…
Jiedu būtų susikalbėję ir be žodynų, kalbos jausmas veržiasi iš žmogaus ir krašto sielos. Susitariau su geriausiu mūsų vertėju Tandoriu Dezso. Aš nesigiriu, bet jūsų literatūrai pasisekė, kad mes įklimpom į nepakartojamą Lietuvos peizažą. Tai nuostabu.
Kalbėdamas apie Donelaitį, Endre vis prisimena Kostą Korsaką – sako, jis patikėjo manimi, nežinomu, niekieno nerekomenduotu. Iš jo gavau tai, ko reikia būsimam vertėjui, būsimam mokslininkui, nes aš buvau dar niekas… Jeigu rašyčiau savo autobiografiją, nors to niekada nebus, neturiu tam laiko, Korsaką reikėtų paminėti.
Donelaitis jam tarsi atlaidai. Vaikščiojimas keliais apie šventovę… Sakydavo, kad lietuviai ilgai ruošėsi savo gimimui, todėl gimė labai galingi, tauta gimė kartu su Donelaičiu ir sėdo prie darbo stalo, nebuvo kada lošti ar ilsėtis… Užkrėtė savo pasišventimu. Donelaitis ir vengrams atvėrė Lietuvą.
Lietuviai, sakau, susigiminiavo su vengrais per Jokajų, donelaitiškai kvietusį: na, vyrai, pajudinkim žemę…
Geras šūkis, bet kiekvieną šūkį reikia ištarti laiku. Man svarbu ne tiek vertimas, kiek jo kelias pas skaitytojus, reikia nutiesti knygai kelius į pasaulio enciklopedijas, išaiškinti, iškelti, ko ji verta, ko vertos autoriaus idėjos.
Nuodėmė, kad pasaulis nedeklamuoja Donelaičio kaip Homero. Argi Odisėjo mitą kas nors dar deklamuoja? Bet žino net ir tie, kurie neskaitė. Kitas mano atradimas – Julius Janonis, pirmasis proletarinis poetas, ne didžiausias, bet pirmas Vidurio Europoje. Taip yra. Ar jo paminklas dar stovi? Kol kas… Nesąmonė griauti paminklus…
Buvo toks jaunatviškas pašėlimas – verčiau Juozo Grušo noveles, Justino Marcinkevičiaus trilogiją, atradau vengrams Kazį Sają ir Vytautę Žilinskaitę, Saulių Tomą Kondrotą, šėliojau poezijos, prozos, dramaturgijos lankose…
Išėjo lietuvių apsakymų antologija (1970) – tikras įvykis, didžiuojuosi ta knyga, galinga proza veržėsi iš socialistinio lagerio sutemų. 1980 m. – poezijos antologija nuo „Mėnuo saulužę vedė“ iki Gražinos Cieškaitės...
Endre patyli, tartum klausytųsi balsų iš praeities ar žvelgtų į ateitį. Staiga šypteli – dar nepradėjau tavo malūnininkų. Išgeriam po lašą…
Svarbiausia judėti į priekį. Kas dabar galėtų versti lietuvių autorius, ką reikėtų versti, aš jau nežinau. Vengrų literatūra šiandien – viena stipriausių pasaulyje, iš jos veržiasi tiesa, ji nevaikšto atsiprašinėdama, neklupčioja.
Reikia versti tokią literatūrą. Janina Išganaitytė puikiai verčia klasiką, bet dabartinės literatūros ji negalėtų versti. Man labai patinka jos užsidegimas, klausausi ir galvoju, kad ji galėjo būti solistė kokiam operos teatre, bet, ačiū Dievui, mokėsi vengrų kalbos… Gerai padarė. Vitas Agurkis ėmėsi labai sunkaus darbo, išvertė vengrų pasakas, labai skrupulingas žmogus...
Prisiminiau Endre’s atvirą laišką Vengrijos užsienio reikalų ministrui, kad kuo greičiau pripažintų Lietuvos nepriklausomybę – būtų Vengrijai garbė.
O jis tik pagyrė, kad gražiai parašyta. Išrėkiau labai įtikinamai, bet valdžia mūsų žodžių negirdi, nesupranta. Manoji svajonių baltistika vaisius subrandintų gal po trisdešimties metų, o visi nori kuo greičiau, dabar pat ir geriausia grynaisiais… Šaipausi, bet man nelinksma. Nebežinau, kur einam, pasaulis visai pasimaišęs. Žmogaus stiprybė – kūryba, net mirtis jos baidosi, nes kūriniai vis tiek išliks atspausdinti, papasakoti, išdainuoti, išraudoti, suvaidinti…
Atrodė, kalba, sklidina rūpesčių, šviesos ir tiesos, niekada nesibaigs. Ji nesibaigė ir tada, kai į Bojtárą žiūrėta šnairai, nes prakalbo apie vientisą lietuvių literatūrą, išblaškytą po visą pasaulį, vieną meno ir mokslo žmonių bendriją.
Liūdną žinią gavau iš Beatričės. Endre’s nebėra. Tačiau dar ilgai jausim žegnojančią išmintį to, kuris pasišventė Vidurio Europos šalių literatūrai, broliškai atsigręžęs į Lietuvą. Rašau šiuos žodžius, o už lango taip iškilmingai sninga, lyg šnekučiuotųsi kas iš dausų su žeme lėtai, iškilmingai, šventai…