Galimybė pamatyti kitus kūrinius
Atnaujintoje ekspozicijoje modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas pristatomas sudėtingų XX a. II pusės–XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. NDG atstovai teigia, kad žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime, dailės kūriniuose ir transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Daugiaplanis pasakojimas atspindi kontrastų ir netolygumų kupiną dailės gyvenimo raidą, suskirstytą į teminius skyrius: „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“.
Ekspozicijoje rodoma daugiau kaip 150 įvairių kartų žymiausių Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių. Atnaujintos ekspozicijos kuratorės: dr. Lolita Jablonskienė, Laima Kreivytė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė ir dr. Agnė Narušytė.
„Kiekvienoje salėje yra likę nuo 3 iki 7 ar 8 senų darbų, visi kiti yra nauji. Tai daroma ne tam, kad nuverstame kažkada pačių darytą ekspoziciją, bet tam, kad suteiktume žiūrovams galimybę pamatyti kitus kūrinius, kurie galbūt rečiau buvo rodomi, kurie taip pat turi ir estetinės, ir pasakojamosios galios, kaip ir anksčiau ekspozicijoje rodyti kūriniai. Šį sykį mums labai svarbu buvo rodyti dailės kūrinius taip, kad jie klostytųsi į įvairių pasakojimų pynes, kurie yra paaiškinti tekstais, kuriuos praplės mūsų edukacijos kuratoriai ir gidai, kalbėdami ne tik apie Lietuvos dailės istoriją, bet ir apskritai apie Lietuvos, jos žmonių istoriją, remiantis šita ekspozicija“, – spaudos konferencijoje pasakojo NDG vadovė Lolita Jablonskienė.
Pasak jos, vienas iš aspektų komponuojant atnaujintą ekspoziciją buvo atidesnis žvilgsnis į moterų menininkių kūrybą: ieškota jų įdomių, rečiau rodytų kūrinių, siekta jas pristatyti atkreipiant dėmesį į jų kūrinius.
Pristatant atnaujintą ekspoziciją ieškota ne tik naujų kūrinių, bet ir naujų architektūrinių sprendimų. „Nuolatinėje ekspozicijoje siekėme tam tikro architektūrinio iššūkio: tikrai ne dėl formalių priežasčių, bet norėjosi tokio architektūrinio sprendimo ar tokio architektūros dalyvavimo, kuris skatintų kiekvieną žiūrovą kitaip pamatyti dailės kūrinius, atkreipti į juos daugiau dėmesio, ne praeiti konvencionalia linijne struktūra, o kiekvieną kartą ar daug kartų sutrikti susidūrus su dailės kūriniu“, – komentavo L. Jablonskienė.
Ekspozicijos architektai – Ona Lozuraitytė ir Petras Išora. „Vienas iš mūsų tikslų buvo padidinti erdvinę raišką parodose, šiuo atveju pasitelkėme kelis principus. Vienas jų buvo linijinį muziejinį pasakojimą pakeisti galeriniu, studijiniu, archyviniu, saloniniu pasakojimais, išplėsti galimybę pamatyti patį darbą per skirtingas aplinkas, kurias kūrėme. Kitas principas, kuriuo vadovavomės ateidami iš architektūros, mums buvo labai svarbu per šituos dešimt metų sukauptą materialią kūrybinę architektūrinę kalbą kažkokiu būdu įprasminti greta meno kūrinių. Mes grąžinome nemažai buvusių parodų erdvinių materialių elementų pas save, juos komponuodami, rišdami juos su kiekvienos salės naratyvais“, – pasakojo O. Lozuraitytė.
Indėlis į dailės istoriją
Parodos kuratorės džiaugėsi, kad joms buvo patikėta tokia, galbūt kartą per gyvenimą pasitaikanti užduotis, prisidėti prie prie nacionalinės kolekcijos formavimo.
„Vienaip ar kitaip žiūrėsim, nors visi stengiasi kanonus griauti, neišvengiamai vis tiek kanonas formuojasi, ir tai, ką atrenki, labai svarbu. Tai nereiškia, kad įmanoma sutalpinti visus gerus menininkus ir visus gerus kūrinius – tokios užduoties ir nesiekėme. Ką norėjome padaryti, tai pabandyti pažvelgti į tuos laikotarpius kiek sudėtingiau, ne tik kaip į dailės istoriją, bet viso to laikotarpio istoriją su visais karais, kataklizmais, Šaltuoju karu, visomis įtampomis, ir kad tai atsispindėtų, kad dailės istorijos pasakojimas nesiskirtų nuo bendro istorijos pasakojimo. Žinoma, yra daugybė būtų kaip tai papasakoti. Rinkomės ne vieną aspektą, be pačių kūrinių, nešančių didžiausią prasminį krūvį, dar galvojome, kaip pati erdvė galėtų iškomunikuoti tam tikras idėjas“, – pasakojo Laima Kreivytė.
L. Kreivytė buvo atsakinga už salę, kurios tema – modernizacija. „Norėjosi pabrėžti, kas ta modernizacija yra, kad pirmą kartą pasaulis tikrai tampa globalus, nepaisant to, kad suskaldytas sienomis ir geležinėmis uždangomis“, – kalbėjo L. Kreivytė.
Agnė Narušytė buvo atsakinga už salę, kurioje pristatoma 5-ojo dešimtmečio ir 6-ojo dešimtmečio pradžios Lietuvos dailės istorija. „Apsiėmiau kuruoti, nes šiuo metu tyrinėju karo temą. Kiekvieną kartą žvilgtelėjus į tą laiką sukrečia tai, kiek tuo metu visko keitėsi, virto, kaip kelis kartus keitėsi pasaulis, kiek buvo visokių trikdančių pranešimų, reikalavimų, propagandos, jau nekalbant apie represijas – iš vienos pusės, iš kitos, paskui dar iš kitos, kaip žmonės buvo susipriešinę. Net kažkuria prasme užčiuopiu analogų su šiuo metu vykstančiais dalykais: visame pasaulyje pastebima, kad kažkas keičiasi, kažkas bus. Tai, matyt, paveikė šiek tiek ir didžiosios salės ekspoziciją apie ateitį: tas suvokimas, kad dabar esame pakibę kažkokioje truputėlį nežinios būsenoje ir ta ateitis pradeda jaudinti kaip nežinomas projektas“, – sakė ji.
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė ėmėsi dar vėlesnio laikotarpio, 8-9 dešimtmečio. „O po to turi įvykti krizė – po modernizacijos, po pozityvaus žvilgsnio į ateitį ir dabartį, turi būtinai įvykti kažkas tokio, kas tą tvarką ardytų ir vestų link kažkokio virsmo. Krizė, be abejo, eina kartu su maištu. Ta salytė, kuria aš rūpinausi, tai yra 8-9 dešimtmečio dailės gyvenimas, jame vykę socialiniai, bendrabūvio procesai, čia įeina ir kalbėjimas apie menininkų grupių susiformavimą, tokie bendrabūvio dalykai, kurie vėliau išvirsta į kažką naujo, į kažkokias formas, kurios kritikuoja, paneigia senąją tvarką, turiu omeny sovietmetį, stagnacijos periodą, bando jį kritiškai reflektuoti, rasti jame kažkokią žaismę, prasmių karnavalizaciją padaryti, kuri virstų savotiška pasyvia maišto forma“, – komentavo ji.
Pasak J. Marcišauskytės-Jurašienės, galvodamos apie naują ekspoziciją kuratorės stengėsi ardyti chronologinę tvarką, bandė ją daryti daugiau mažiau trūkinėjančią, įvesti kūrinių iš šiuolaikinio laikmečio, kurie pasitarnautų kaip komentaras anoms idėjoms ir anoms prasmės. „Kiekviena salė prasideda nuo refleksijos, atliepiamos kažkokiu meno kūriniu“, – atskleidė ji.
Lydinčioje parodoje – pastarųjų 40 metų Lietuvos dailė
Nuolatinės ekspozicijos atnaujinimą lydi paroda „Saldus ateities prakaitas“. Didžiojoje parodų salėje rodoma pastarųjų 40 metų Lietuvos dailė, pradedant aštunto dešimtmečio pabaiga–devinto dešimtmečio pradžia – prieš pat didžiąsias permainas.
„Kartais pasirenkame ryžtingai lieti savo ar kitų prakaitą dėl saldesnės ateities, o kartais, atvirkščiai, atsisakydami pretenzijų įrodyti savo galią, uodžiame salsvą, iš ateities sklindantį kvapą, kurį išskiria vis labiau šylančios Žemės liaukos. Parodoje pristatomos šios ir kitos įžvalgos ateities akivaizdoje. Kai kuriuose kūriniuose sąmoningai apmąstoma ateitis ar ją kuriančios jėgos, kitų autoriai, patys to nežinodami, tampa artėjančios ateities pranašais“, – kalbėjo viena iš parodos kuratorių Eglė Mikalajūnė.
Šios parodos kuratorės: Laima Kreivytė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Ieva Mazūraitė-Novickienė, Eglė Mikalajūnė, Agnė Narušytė. Parodos architektės: Ieva Cicėnaitė ir Julija Reklaitė.
Paroda „Saldus ateities prakaitas“ vyks NDG veiks iki rugsėjo 1 d.