J. Juzeliūnas (1916–2001) – viena ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės lietuvių kultūros ir politikos asmenybių. Šiandienos požiūriu, jis būtų tarsi tarpdisciplininis menininkas: įtakingas kompozitorius, tautinio modernizmo ideologas, profesorius, daugiau nei 50-ies lietuvių kompozitorių mokytojas, habilituotas daktaras, originalios teorijos kūrėjas. Tačiau tuo jo nuopelnai nesibaigia: J. Juzeliūnas yra analogų pasaulyje neturinčio kompozitorių miestelio Vilniuje sumanytojas ir įgyvendintojas, vienas Sąjūdžio steigėjų, aktyvus Nepriklausomybės atstatymo procesų dalyvis.
Lietuvių muzikos kraštovaizdyje J. Juzeliūnas išsiskiria nepriklausoma laikysena ir nepaprastu iniciatyvumu. Jis tapo svarbiausiu M. K. Čiurlionio prieš šimtmetį pradėtos ir Juozo Gruodžio tarpukariu puoselėtos nacionalumo tradicijos modernizuotoju. J. Juzeliūnui įtaką darė ne tik už geležinės uždangos vykę reiškiniai ar tų laikų lietuvių menininkams neįprastos kelionės po tolimus kraštus (Nigeriją, Birmą, Tunisą, Kongą, Mauricijų, Madagaskarą), bet ir mokslinės muzikinio folkloro studijos, domėjimasis lingvistika. Besiplečiantys interesai formavo nuo oficialiųjų ideologinių reikalavimų gan radikaliai nutolusią muzikos kalbą ir filosofiją, sudarė prielaidas avangardo ir individualių stilių atsiradimui lietuvių muzikoje.
Kompozitoriaus Šarūno Nako kuruojama paroda „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“ rengiama J. Juzeliūno 100-ųjų metinių proga. Ekspozicija sudaryta pagal meninio ir mokslinio tyrimo rezultatus, dalyvaujant įvairių sričių menininkams ir mokslininkams. „Kabineto“ sąvoka čia vartojama metaforiškai, nevengiant sąsajų su įvairiais modernistų kabaretais, kolonijomis ir laboratorijomis. Autoriai domisi daugiabriaune kompozitoriaus asmenybe, jo skelbtomis įžvalgomis ir utopijomis, šiuolaikiškai interpretuoja Juzeliūnui reikšmingas inspiracijas ir kontekstus, prisimindami politinių perversijų persmelktą modernėjančio lietuviškumo laikotarpį, nusitęsusį nuo chruščioviškojo Atlydžio pradžios iki „perestroikos“ pabaigos.