Kaunietis A. Marcinkevičius (1936–1960) vienas pirmųjų suvokė meninę fotografijos prigimtį, ir dar tokio amžiaus, tokiais laikais, kai bet kokia saviraiškos forma buvo griežtai kontroliuojama, privalėjo tarnauti tik sovietinio režimo idealams.
Jaunuolis gyveno kupinas idėjų, ieškojo naujų vaizdavimo būdų, formų. 1958 metais įsteigė fotografijos sekciją prie Lietuvos žurnalistų sąjungos. Dešimt metų anksčiau, nei Antanas Sutkus su bičiuliais per nemažus vargus, priešinimąsi ir susiskaldymą įkūrė Fotografijos meno draugiją. Surengė pirmąją pokarinę Lietuvos meninės fotografijos parodą. Dirbo fotoreporteriu „Jaunimo gretų“ žurnale.
Fotografas sukūrė nepaprastą ano meto menininkų portretų galeriją. Parengė įspūdingų reportažų iš Kauno hidroelektrinės statybų, sporto varžybų, Ventės žvejų, žemdirbių gyvenimo. Paliko ir gana drąsių, fotografijų, kuriose galima įžvelgti tam laikui veik neįmanomo žanro – moters akto – pradmenų.
Daugelyje kūrinių dėmesį atkreipia nepaprastas fotografo žvilgsnis, pasirinktas stebėjimo rakursas. Labai dažnai autoriaus objektyvas į žmones žvelgia truputį iš apačios. Nesvarbu – žvejai, darbininkai ar garsūs rašytojai, – jų figūros tampa didingos, titaniškos. Sakytum, renesansas. O gal – socrealizmas?
„Ne, – nesutinka M. Matulytė, – tai būsimo kino menininko, operatoriaus žvilgsnis, tikrovę matantis kaip judesį, siužetą, įvykį“. Tai Visasąjunginio valstybinio kinematografijos instituto (VGIK), kuriame mokėsi A. Marcinkevičius, įtaka. Čia tuo metu galėjai sutikti Andrejų Tarkovskį, Vytautą Žalakevičių, Robertą Verbą. Autorius, sukūrusius naują vaizdų kalbą, kuri dar ilgus dešimtmečius žavėjo ir iki šiol žavi kino gerbėjus.
Į operatorinio meno fakultetą A. Marcinkevičius stojo egzaminatoriams parodęs savo fotografiją „Skeptikai“. Du vyriškiai, norėtųsi sakyti – sovietmečio nudėvėtais veidais, įsikandę cigaretes glaudžiasi prie degtukų dėžutės (tik tokios šilumos galėjai tikėtis anoje epochoje). Dūmas jau sklendžia, ir netikėtai susigretinę personažai tuoj išsiskirs...
Vertinimo komisijos nariams, išvydusiems šį kūrinį, jokių abejonių neliko – talentingas jaunuolis vertas studijuoti. Tačiau mokytasi neilgai, studijoms pritrūko lėšų.
Jaunojo fotografo A. Marcinkevičiaus kūrybos laikotarpis buvo itin trumpas, vos treji metai. M. Matulytės matytuose fotosekcijos posėdžių protokoluose apie 1958-59 metus randasi įrašų, kad jaunuolis nieko nebedirba. Nepastebimas, nebeaktyvus. Artėjo lemtinga akimirka. Tądien perdozavęs vaistų, A. Marcinkevičius dar užsuko į bičiulio, fotografijos istoriko Virgilijaus Juodakio darbo laiptinę ir susmuko...
Praėjo trisdešimt sovietinių metų, dar beveik tiek – nepriklausomų. Ir tik dabar Lietuvai atrandama didžiulė meno asmenybė, rengiama pirmoji autorinė fotografo paroda.
Tėvo archyvą išsaugojo fizikas Saulius Marcinkevičius ir jo žmona architektė Nerilė. Sovietmečiu mėginta išleisti A. Marcinkevičiaus knygą, jau buvo prisivaryta iki maketo. Tačiau permainos sužlugdė sumanymą. Vėliau abu su žmona per porą metų sutvarkė fotografo archyvą. Pasidarė kelis savadarbius tėvo kūrybos albumo egzempliorius, sukūrė menininko internetinė svetainę.
Dabar, parodos proga, Giedrės Kadžiulytės iniciatyva leidykla „Apostrofa“ išleido solidų knygą albumą, su A. Marcinkevičiaus našlės Rimantės Šerkšnytės, V. Juodakio, buvusio „Jaunimo gretų“ redaktoriaus Aleksandras Remeikio atsiminimais, solidžiu M. Matulytės straipsniu. Knygą apipavidalino dailininkas Jokūbas Jacovskis.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje kas mėnesį pateikiama svarbiausių meno įvykių apžvalga, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomos garsios Lietuvos asmenybės.
