Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gintaras Balčytis: šiuolaikinė architektūra turėtų padėti spręsti ne tik šios dienos, bet ir rytojaus problemas

Šių metų Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už miestui bei žmogui atvirą architektūrą apdovanotas Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) docentas, architektas Gintaras Balčytis. Šiandien architektūrą daugelis supranta kaip techninę, statybinę discipliną, o ne meninės pakraipos specialybę. „Delfi“ G. Balčyčio pasiteiravo, kaip yra iš tiesų, ir kokius statinius galima pavadinti meno objektais.

Architektūra – statybinės industrijos dalis ar menas?

Visuomenėje architektūra nelaikoma kūrybine specialybe. Anot Nacionalinės premijos laureato, tai neteisingas požiūris.

„Jei bet kurio miestiečio paklaustum, ar gotikinė Vilniaus šv. Onos bažnyčia yra meno objektas, esu tikras, daugelis atsakytų, kad taip – tai meno kultūros objektas. Anuomet menininkai ir architektai buvo tapatinami, tarsi vienas asmuo. Perversmą mūsų galvose padarė modernusis laikotarpis, ypač buvęs sovietmetis – unikalūs, meniniai architektūros objektai buvo labai retai kuriami. Daugiausiai vystoma techninė architektūros pusė: stambiaplokščiai namai, gyvenamieji kvartalai. Tikriausiai tada ir susidarė toks įspūdis, kad architekto specialybė labiau techninė negu meninė“, – kalbėjo pašnekovas

Ilgainiui architektūra, kaip sakė G. Balčytis, tapo technine priemone statyti namus, statybinės industrijos dalimi: „Neypatingai turtinga valstybė, besivystanti visuomenė, nedaug statome kultūrinių, išskirtinių objektų, kuriuos būtų galima vadinti architektūros menu. Vyksta įvairios komercinės statybos, dygsta prekybos centrai, gyvenamieji pastatai. Iš tokios architektūros tipologijos sunku sukurti kažkokį išskirtinį meninį objektą“, – pažymėjo architektas.

Visuomenė labiau linkusi atkreipti dėmesį į neigiamus architektūros pavyzdžius. Vis garsiau kalbama apie tai, kad štai Vilniuje prie iškilių baroko paminklų statomi įvairūs šiuolaikiniai pastatai, kad jie netinkami. Kaune, Klaipėdoje – vietoj buvusio skveriuko pastatė namą. Bendruomenė nepatenkinta, neturi, kur pasivaikščioti su vaikais. „Tokių pavyzdžių paskutiniu metu turime labai daug. Dėl to susidarė nuomonė, kad architektūros kaip meninės kūrybos paskirtis nėra pagrindinė, tai esą labiau techninė sritis“, – nenorėjo sutikti su tokiu požiūriu G. Balčytis.

Tarp paveldo objektų atsiradę nauji pastatai (ne)panašūs į piktybinį darinį

Kone visada į naujai šalia kultūros paveldo objektų atsirandančius pastatus žiūrima priešiškai, kaip į piktybinį darinį. „Yra keli motyvai. Kalbant apie Vilnių, miesto senamiestis įtraukas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – žmonės įpratę prie susiformavusio vaizdo. Tačiau dažnai nauji pastatai nėra priimami vien dėl to, kad nebuvo apie tai nei kalbėta, nei diskutuota, niekam neparodyta. Ima ir atvažiuoja traktoriai, pradeda kasti kiemą... Natūralu, kyla nepasitenkinimas“, – kalbėjo architektas.

Šis pasipiktinimas architektui visiškai suprantamas – istorinės vietos yra svarbios, aktualios, skaudulingos. „Yra nepasitikėjimas, nes neturime daug gerų architektūros pavyzdžių, kur sudėtingose vietose vienokia ar kitokia problema būtų išspręsta. Vyraujantis statybų verslas investuoja pinigus, suprantama, nori kuo didesnės grąžos. Taip atsiranda tie dideli namai, kurie ne visais atvejais tokiais turėtų būti. Galbūt ir architektų pastangos ne visada būna šimtaprocentinės, kad ir investuotojas, ir bendruomenė liktų patenkinti. Edukacija čia svarbi“, – pabrėžė G. Balčytis.

Ką sutalpina šiųmetės Nacionalinės premijos įvardijimas „už miestui bei žmogui atvirą architektūrą“?

„Architektūra vienas iš tų menų, kurie palieka ilgą savo egzistavimo žinią. Pastačius namą, ne viena karta jį mato, juo naudojasi, pro jį praeina. Dėl to pastatai esantys ypatingai svarbiose vietose turi būti gerai apgalvoti. Iš vienos pusės, atvirumas gali būti suprastas kaip tarimasis su aplinka, vietos bendruomenėmis, žmonėmis. Iš kitos – geri pastatai yra tie, kurie sukuria erdvę“, – samprotavo mokslininkas.

Funkcionalumas – architektūros esmė

Visgi, pasak pašnekovo, architektūra nėra fasadų išraiškos ar skulptūros menas, pati iš savęs kažką sakanti, svarbi įprasminimams, atsiminimams ar tapatybės suvokimui. Tai funkcinis menas. Istorija esą taip sudėliojo – tiek prieš tūkstantį metų, tiek ir dabar.

„Funkcionalumas – architektūros esmė. Čia atsiranda meninis elementas – statinio funkciją galima išspręsti paprastai arba išmaniai. Anksčiau projektuojant mokyklas būdavo aišku: standartinės klasės, koridoriai. Atsiradus kitų poreikių, pasirodė, kad klasės mokyklose gali būti visai kitokios – sujungiamos, padalinamos ir kt., o pastato struktūra sudaryta išmaniai – su kiemais, parkais. Dėl to architektūros ir vietos vertė auga“, – įsitikinęs architektas.

G. Balčyčio manymu, šiuolaikinė architektūra turėtų būti padedanti spręsti ne tik šios dienos problemas, bet ir rytojaus – užterštumo, atsinaujinančių šaltinių ar sveiko gyvenimo būdo.

„Miesto erdvę kultūriškai vertingą padaro senos ir naujos architektūros pokalbis“, – viename savo interviu yra sakęs Nacionalinės premijos laureatas. Paklaustas, ar technologijos ir paveldo pastatai gali derėti tarpusavyje, G. Balčytis sakė tuo net neabejojantis.

Atskleisti vietos dvasią per architektūrą

„Tikriausiai niekas tam negalėtų paprieštarauti – miestai statėsi ne dešimtmečius, o šimtmečius, kai kurie – tūkstantmečius. Jeigu miestas tiek laiko yra gyvas, jame turi atsirasti savo amžiaus ženklai, savi pastatai. Kiekviena karta tai daro, kitaip gyventi būtų neįmanoma. Nieko keista, kad šalia paveldo atsiranda ir šios dienos statiniai. Jei to nebūtų, miestas pavirstų muziejumi, o namai ir juose gyvenantys žmonės – eksponatais. Kaip Venecija, čia naujų pastatų labai nedaug, bet tai išskirtinis atvejis, tokių nedaug“, – pateikė pavyzdį architektas.

Miestai kiekvienu laikotarpiu kuria savo veidą, ženklus. Svarbiausias dalykas, anot G. Balčyčio, kaipgi nauji pastatai papildo esamą aplinką.

Gintaras Balčytis

„Nieko keista, kad šalia paveldo atsiranda ir šios dienos statiniai. Jei to nebūtų, miestas pavirstų muziejumi, o namai ir juose gyvenantys žmonės – eksponatais“

„Negali apibendrintai pasakyti, kuriuo keliu eiti, galima ar ne statyti naujus pastatus senamiesčiuose. Čia labai svarbi visuomenės pozicija – kiek ji traktuoja architektūrą kaip meną. Kiek architektas supranta esamą situaciją, įvertina istorinius ir kultūrinius tos vietovės meninius klodus, genius loci ( lotyniškai „vietos dvasią“ – aut. past.). Kiekvienas konkretus atvejis turi savo sprendimą“, – apie lankstumą projektuojant kalbėjo G. Balčytis.

Tarp architekto darbų – ir gyvenamosios paskirties, ir biurų, ir visuomeninės paskirties pastatai.

G. Balčytis yra apdovanotas Lietuvos architektų sąjungos garbės ženklu, Vyriausybės kultūros ir meno premija. Didžiausią žinomumą autoriui atnešė Kauno autobusų stoties rekonstrukcijos ir išskirtinio Vilkaviškio autobusų stoties projektai. Šiuolaikinės Lietuvos architektūros parodoje „Žvilgsnis į save 2019-2020” už Vilkaviškio autobusų stoties projektą pelnė „1/5 metras“ apdovanojimą.

Pagerinti situaciją arba palikti tokią padėtį, kuri yra

Architektas suprojektavo nemažai autobusų stočių įvairiuose miestuose. Pasiteiravus, kokiomis sąsajomis su jomis yra susijęs, G. Balčytis sakė, jog kaip ir kiekvienam, gimusiam bei augusiam mieste, taip ir jam – yra svarbūs judėjimo sprendimai.

„Negaliu pasakyti, kad mano santykis su autobusų stotimis ypatingas ar išskirtinis, tikrai ne. Tačiau architekto darbas turi ne tik meninį aspektą, bet yra susijęs ir su urbanistine situacija. Tai humaniška specialybė, nes jos užduotis – ne griauti, o kurti. Ir šiuo atveju, projektuojant autobusų stotis bandai galvoti, kuo būtų galima prisidėti, kaip išspręsti ne tik lokalią, bet platesnę problemą. Transporto problemos ypač aktualios miestuose“, – pažymėjo pašnekovas ir pridūrė – norint sutvarkyti judėjimo funkciją neužtenka pastatyti gražesnį pastatą.

Kauno autobusų stotis įsikūrusi gyvenamojoje vietovėje – gatvės siauros, daug transporto priemonių, aplink gyvena nemažai gyventojų, išsivysčiusi savotiška infrastruktūra.

„Esi priverstas atkreipti dėmesį į viso kvartalo gyventojų interesus. Bandai sukurti transporto judėjimo schemas, kurios galėtų pagerinti esamos vietos padėtį. Architektai negali sumažinti transporto priemonių išmetamųjų dujų kiekio, bet savo išmanymu, planavimo būdu gali užkoduoti veiksmą ateinantiems dešimčiai ar dvidešimčiai metų. Architektūriniais sprendiniais galima atsverti neigiamus aspektus. Kūrybinio darbo esmė – pagerinti situaciją arba palikti tokią padėtį, kuri yra, status quo. Jeigu įmanoma pagerinti, jokiu būdu nepabloginti“, – išdėstė savo požiūrį architektas.