Labdakidų šeimos – Tėbų karaliaus Labdako palikuonių – prakeikimas yra vienas svarbiausių antikinių Graikijos mitų, taip pat laikomas ir dalimi viso teatro ištakų. Trys didieji graikų tragikai Sofoklis, Euripidas ir Aischilas parašė kūrinius apie šiuos mitinius asmenis.
„Oidipas Karalius“, „Septynetas prieš Tėbus“, „Foinikietės“ ir „Antigonė“, vokiečių dramaturgo Johno von Düffelio sujungti kartu, sukuria Oidipo karaliaus (akt. Valentin Novopolskij), jo besivaržančių sūnų Eteoklio ir Polineiko, dukterų Antigonės ir Ismenės šeimos sagą. Šioje valdovų šeimos sagoje vaizduojamos jų nesėkmės, ydos, žlugimas, čia smurtas gimdo smurtą, galia kelia pavydą, o baimė maitina baimę. Netgi Kreontas (akt. Arūnas Sakalauskas), gudrus politikas-patarėjas, visą laiką buvęs „antru-trečiu“, o galiausiai sėdęs į sostą, padaro tragišką klaidą ir sulaukia atpildo – netenka artimiausių žmonių bei sunaikina miestą, kurį turėjo apsaugoti.
Režisierius Gintaras Varnas sako: „Dievinu klasiką, ypač antiką, Shakespeare’ą, Calderóną, ir nelabai vertinu šiandienes blevyzgas. Pjesėje „Oidipo mitas“ sujungtos visos trys Oidipo mito dalys, nors ir rašytos skirtingų autorių. Atsisakyta chorų, kai kurios ilgesnės vietos patrumpintos, ir štai – visa kelių kartų tragedijų grandinė. Juk šiandien niekas (išskyrus filologus ir teatro meną studijuojančius žmones) viso mito nežino. O vertėtų. Senieji graikų tragikai buvo genialūs tuo, kad teatre nenusipigino iki kasdienių buitinių dalykų.
Teatre jie siekė atverti ESMES – žmogaus ir pasaulio, tiksliau, jo vietos pasaulyje. Manau, kad tai jiems patiems buvo mįslė, todėl ir dabar daugelis tragedijų „tamsios“, neaiškios, įvairiopai interpretuojamos ir aiškinamos.
Tai minties teatras, kuris kėlė klausimus žiūrovams, vertė juos ne tik atjausti, bet ir mąstyti. Gal todėl kai kas to meto graikų teatrą vadina „aukštąja graikų visuomenės mokykla“. Juk Oidipo mitas kelia daugiau klausimų, nei duoda atsakymų. Kas yra žmogaus lemtis? Ar žmogus turi laisvą valią? Kodėl vaikai turi atsakyti už tėvų klaidas ir nuodėmes? Kas yra prakeiksmas? Kas – pranašystė? Ar gali savo poelgiais nutraukti blogą giminės karmą? Žmogus – didis ar menkas? O dievai?“
Spektaklį „Oidipo mitas“ drauge su Gintaru Varnu kuria pripažinti menininkai, kaip ir režisierius, apdovanoti Auksiniais scenos kryžiais, tai – scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė ir kompozitorė Onutė Narbutaitė. Spektaklyje vaidmenis kuria Valentin Novopolskij, Arūnas Sakalauskas, Vytautas Anužis, Nelė Savičenko, Povilas Budrys, Saulius Balandis, Rimantas Bagdzevičius. Jaunosios kartos atstovus įkūnys pradedantys aktoriai Arnas Ašmonas, Marius Čižauskas, Jovita Jankelaitytė, Dovilė Kundrotaitė, Paulius Markevičius, Paulius Zemleckas ir Šarūnas Zenkevičius, kurie laimėjo 2015 m. gruodžio mėnesį LNDT organizuotą atranką šiems vaidmenims atlikti.
Režisierius Gintaras Varnas tikina, kad po visų tragedijų žiūrovai spektaklyje atras viltį ir išsigelbėjimą: „Oidipo mite“ ryškėja dar viena labai graži tema – jaunosios kartos tema. Turiu omenyje du jaunuolius – Menoikėją (Kreonto sūnų, paauglį) ir Antigonę (Oidipo dukrą), kurie, būdami visai jauni, yra neįtikėtinai drąsios asmenybės, išimtys tamsios lemties ir dar tamsesnių aistrų tampomos žmonijos fone. Vienas aukojasi už savo miestą, kita aukoja save vardan aukštesnio – dievų įstatymo. Jaunuoliai, kurie intuityviai jaučia, kas yra didesnis gėris ir jam aukoja savo gyvenimus. Skamba gal naiviai, bet taip, tai – heroizmas. Mitas suteikia viltį – miestą, šalį, žmoniją gali išgelbėti jaunos asmenybės. Ne minia, ne įstatymai, ne politikai, bet individualistai-„autsaideriai“. Tą suprato senieji graikai.“