Vidinis teatro gyvenimas – sudėtingas
– Taip jau sutapo, kad susitinkame tuo metu, kai LNDT paskelbė, kuo pakeis buvusį meno vadovą Oskarą Koršunovą. Jau niekam nebe paslaptis, teatro direktorius Martynas Budraitis atleisdamas O. Koršunovą iš pareigų nurodė nebegalintis toleruoti nuolatinių darbinės drausmės pažeidimų, įvardintas ir piktnaudžiavimas alkoholiu. Savo ruožtu pats režisierius su kaltinimais nesutinka, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Galbūt pjesė „Girti“ ir O. Koršunovo istorija susiję – skamba kaip režisūrinis situacijos „apžaidimas“?
– Žinote, kad tai ne taip, jūs juokaujat, bet nereiktų. Nenorėčiau išvis komentuoti šios istorijos, nes ji ne mano, susijusi su teatru. Antra, nežinau detalių. Teatras sudėtingas dalykas – jau dvidešimt penkerius metus esu jame – labai emocionali [terpė], vidinis teatro gyvenimas – sudėtingas. Kuo aukštesnis lygis, tuo ten gyvenimas sudėtingesnis. Visko jame būna, todėl to niekaip nekomentuosiu.
Esu čia O. Koršunovo, nuostabaus ir sėkmingo režisieriaus, mano draugo dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir LNDT direktoriaus, seno mano bičiulio, su kuriuo draugaujame jau dvidešimt metų – Martyno Budraičio – pakvietimu. Visi šie žmonės man labai brangūs, labai juos gerbiu ir esu dėkingas už tai, kad jie mane pakvietė.
– Teatras, deja, turi ir kitą veidą, jis nėra vien apie šventą sceną... Jame nemažai intrigų. Turbūt ir jums yra tekę su tuo susidurti?
– Kaip ir visur – teatras gyvas organizmas, pati profesija susijusi su emocijų išreiškimu, su didelėmis ambicijomis. Profesionalus teatras – aukšta kartelė. Aktoriai, jų darbas, tolimesni pasiūlymai – viskas priklauso nuo kritikos ir žiūrovų įvertinimo – todėl tai yra sudėtingas darbas.
Jau seniai dirbu teatre, bet niekada neįsitraukiu į intrigas. Visko yra buvę... ir barnių, bet stengiuosi nuo to atsiriboti. Reikia apsispręsti, kam pašvęsti savo gyvenimą.
Teatre taip pat yra labai daug nuostabaus! Tai socialinis – dvasinis institutas, kuris būtinas žmonėms. Tai nėra pramoga.
Teatras parodo gyvenimo modelius ir kombinacijas, tarsi svetimo gyvenimo fragmentas, bet iš tiesų – mūsų. Kaip terapija – žvelgiame į situacijas iš šalies, bet esame saugūs – tai ne mus užmušinėja ar nunuodija, o herojų Hamletą.
Dramaturgas, rašantis aktoriui
– Esate režisierius, aktorius, dramaturgas. Kaip visas šias profesijas sutalpinate savyje?
– Jokiu būdu nelyginu savęs su pavyzdžiu, kurį tuoj pateiksiu. Teatras taip surėdytas, anksčiau tokie dramaturgai kaip Volteras ir Šekspyras – taip pat ir aktoriai. <...> Kai Moljero klausdavo, jis atsakydavo – esąs aktorius. Dar kartą pakartosiu, tai niekaip nesulyginami dydžiai! Jis kaip ir buvo, taip ir lieka pačiu pagrindiniu ir nepasiekiamu dramaturgu. Iš tikrųjų, tai didysis dramaturgas pasaulyje, po jo ilgas sąrašas – nežinau, ar į jį patenku, na, nebent į pačią paskutinę eilutę... Tai normalu, taip turi būti.
Taip, visų pirma esu dramaturgas, rašau scenai, nes ją pažįstu. Pagal išsilavinimą esu režisierius ir aktorius, nestudijavau dramaturgijos. Dabar nevaidinu – jau dešimt metų, kai negyvenu Rusijoje, gyvenu Lenkijoje. Dabar dėl visos esamos situacijos visiškai neturiu prieigos prie rusakalbės [auditorijos], kaip aktorius negaliu savęs išreikšti. Gerai kalbu lenkiškai, bet ne tiek, kad ant scenos vaidinčiau be akcento. Nebent kvailą rusą... todėl visų pirma esu dramaturgas, iš to uždirbu pinigus, apmoku mokyklą vaikams. Žmona aktorė, o aš – dramaturgas.
– Konfliktai tarp režisierių ir aktorių – gan dažni. Pasitaiko atvejų, kai režisieriai, siekdami įgyvendinti savo idėjas ir sumanymus išnaudoja aktorius, nekreipdami dėmesio į jų dvasinę būseną. Koks jūsų požiūris į aktorius, jų matymą?
– Save laikau dramaturgu, rašančiu aktoriui. <...> Išgrynintas teatras – tai aktorius, atliekantis tekstą. Štai, kas yra teatras! Ne šviesa, ne muzika, ar visi kiti elementai, kuriuos pasitelkia režisierius, scenaristas, kostiumų dailininkas, apšvietėjas, kompozitorius. Visi šie elementai nėra autentiški – galite tą patį pamatyti operoje.
Kokio elemento niekur nėra, kombinacijų suma, kurių nėra kitur? Šaukštu nekabinsi spagečių (atsiprašau už banalų palyginimą). Jeigu kitur – muzika, kostiumai, šou elementai, tai teatre – tik vienas dalykas – dramaturginę medžiagą atliekantis aktorius, literatūrą, kuri specialiai parašyta teatrui. Ne ištraukos iš romano, ne klasikų frazės, o konkrečiai – kūriniai, kurie sukuriami išpildymui scenoje.
Pjesė – tai ne režisieriaus pagalbininkas, tai ne tekstas, kuriuo remdamasis dirba režisierius. Tai meno kūrinys (taip turėtų būti!) – toks pat lygus, kaip ir kiti, sukurti kitais pavidalais meno kūriniai – arija, koncertas fortepijonui ir t.t. Štai toks teatro pagrindas.
– Statote savo pjeses, bet „Girtų“ dar niekada nebuvote režisavęs. Tad, kaip viskas regisi, žvelgiant iš kito požiūrio taško?
– Man ši pjesė visada labai patiko. Jos niekada nestačiau, mačiau daug jos pastatymų Europos nacionaliniuose teatruose. Turbūt būtų sunku surasti didelį miestą, kuriame nebūtų statyta šita pjesė.
Ji buvo sukurta Diuseldorfo teatrui, mačiau spektaklį, jis turėjo didelį pasisekimą 2013-aisiais. Man taip pat tai buvo svarbus ir lemtingas momentas – po šito spektaklio mano sukurtas pjeses ėmė dar labiau statyti. Vis dėlto, norėjau ją pats pastatyti, bet negalėjau to sau leisti, nes jai reikalingas didelis teatras, ir... keturiolika aukšto lygio aktorių.
Prieš karą LNDT paprašė manęs sukurti pjesę, bet dėl nepaaiškinamos, mistinės priežasties (tai nutiko pirmą kartą gyvenime) to padaryti nepavyko, nors paskutiniuosius dešimt metų rašau pjeses pagal užsakymą Europos teatrams. Dar nebuvo karo – neturėjau ką pasakyti, tiesiog tuštuma, grąžinau avansą, atsiprašiau, ir pasiūliau „Girtus“. Aktoriai perskaitė pjesę, susitikome, supratome, kad turime progą pastatyti šią pjesę – džiaugiuosi galimybe. Nežinau, kaip iš režisūrinės pusės, galbūt daug kas nepavyko, ne man spręsti, bet esu įsitikinęs, kad žiūrovai ateis į šį spektaklį, nes norės pamatyti savo mylimus aktorius.
Įprasta imperinė spiralė
– Karo Ukrainoje fone vyksta diskusijos apie rusų kultūros boikotą, repertuarų ir leidybos planų keitimus. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) paskelbė, kad nuo vasario mėnesio keičia savo repertuarą, laikinai atsisako rusų kompozitorių kūrinių. Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“, Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Matome, kas vyksta Ukrainoje, matome tai kasdien. Ukrainoje turiu daug artimų draugų, ne tik per televiziją stebiu. Net ir šiandien, eidamas pas jus, pasiteiravau savo draugų (priklausomai nuo to, kur vyksta apšaudymai – Charkive ar Kyjive...), kaip jie laikosi. Sutinki stotyje moterį, padedi jai nunešti lagaminą, o ji savo išmaniajame telefone atverčia užfiksuotus kadrus... Karas tęsiasi ir tęsiasi.
Suprantama, didžioji dalis rusų kultūros, ypač klasikinės, senosios kultūros – imperijos garbinimas. Nuo to niekur nedingsi, tai yra pas Lermontovą, Puškiną, tai yra pas lietuvių, lenkų, prancūzų kompozitorius. 18 – 19 a. vyrauja valstybės garbinimas, ypač Rusijoje. Jeigu Lietuvoje tai orientuota labiau į dvasines šaknis, savo etnosui, savo identitetui, tai Rusijoje, kur niekada nebuvo problemos su identifikacija – problemos, susijusios su teritorijų užgrobimu. Įprasta imperinė spiralė.
Ji buvo Anglijoje ir kitur, bet šių šalių vystymasis vyko daug sparčiau. Rusijoje vystymasis tamsumoje – todėl įvyko toks baisus dalykas. Ir tada suprantu Ukrainos kultūros ministro motyvą ir prašymą – kai vyksta tokie baisūs dalykai – vis dar skamba rusų imperiniai himnai, garsai, gaidos, susižavėjimai ir t.t.
Pavyzdžiui, pjesė „Girti“ – vokiška. Ją parašiau Vokietijos teatrui, herojai ne rusai. Premjera įvyko vokiečių kalba, o aš esu Lenkijos pilietis. Klausimas, jeigu mes norime tai užbaninti, atšaukti – kokia to priežastis? Kad gimiau ir užaugau Rusijoje? <...> Kovojame už demokratiškas, liberalias vertybes, visi esame prieš Putiną, bet uždraudimo veiksmai – totalitari sistema.
Jeigu žmogus nenori matyti rusų kultūros, afišoje parašytos pavardės – jis gali neiti. Nuo tada, kai prasidėjo karas – tiesiog fiziškai negaliu žiūrėti rusiškų filmų. Tai mano trauma, ji gerokai gilesnė, nei pas lietuvius ar lenkus. Man dvigubai sunkiau – sugriuvo mano gyvenimas, didelė tragedija, susijusi su šiuo karu. Turiu alergiją viskam... sau... Kaip žiūrovas neisiu žiūrėti rusiškos pjesės. Jeigu kam nors nepatogu, kad turiu rusiškas šaknis, ir vien dėl to nenorės ateiti į spektaklį – viską suprantu. Bet kažkoks vienas žmogus kitiems negali drausti – tegu jie patys sprendžia.
– Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys neseniai pasakė, kad „rusiškiems kūriniams Lietuvos teatruose turėtume paskelbti mentalinį karantiną.“
– Tegu kiekvienas žmogus jį susiorganizuoja pats sau. Meno vaidmuo smarkiai perdėtas. Kaip tauta, kuri klausosi Čaikovskio, Stravinskio, Rachmaninovo, leidžia įvykti tokiam siaubui Bučoje? Iš tiesų, žmonės, kurie leidžia tam įvykti – nesiklauso Stravinskio... Visi tie vaikinai, kurie ten kariauja, kurie vykdo visus siaubingus dalykus – jie amerikietiškos pop kultūros produktas, jie žiūri „Rembo“ arba pigius, kvailus rusiškus filmus... jų viduje šūdas, o ne Stravinskis ausinėse.
Pasikartosiu, bet tai svarbu. Aišku, visa rusiška kultūra susiūta kolonialiniu kodu – kitaip neįmanoma. <...> Rusų karininkai žavėjosi prancūzų kultūra, Napoleonu. Čaikovskio uvertiūra „1812“ – vaizdavo ryškų Rusijos kariuomenės pergalės vaizdą. Dabar tikrai tam ne laikas. Lenkijoje pirmiausia atšaukė šią Čaikovskio uvertiūrą. Su tuo sutinku, tai beprotystė, būtų keista matyti žmones, kurie eitų to klausytis.
Artistai patys gali atsisakyti rusų kultūros, žiūrovas gali neateiti. Prie ko čia politikas ar valdininkas? Jis čia nereikalingas, tegu šitoje grandinėje – išpildytojas / žiūrovas / prodiuseris – jie nusprendžia. Mano artimas draugas, garsus režisierius Galinas Stoevas išleidžia „Dėdę Vanią“ prancūzų teatre... tegu prancūzai patys nusprendžia. Viskas išsispręs savaime.
Nesijaučia pabėgėliu, atrado namus
– Esate gimęs Irkutske, Rusijoje, tačiau jau dešimt metų gyvenate ir kuriate Lenkijoje, turite Lenkijos pilietybę ir pasą. Teko palikti su visam savo namus, tėvynę?
– Su manimi kita situacija – išvykau seniai, ne dėl politinių priežasčių. Su žmona išvykome 2013-aisiais, dar iki Krymo, išvykau būdamas teatro direktoriumi, savo karjeros pike, turėjau puikias galimybes. Mano žmona lenkė, turime dukrą, pagalvojome, kur mums gyventi. Maskvos kaip miesto nelabai myliu, nepripratau prie jo – tai žmogiškas sprendimas, niekas tuo metu manęs nepersekiojo, buvo kiti laikai.
Nesijaučiu pabėgėliu, priešingai, pas mane atsirado namai. Rusijoje niekada neturėjau savo buto, net neturėjau registracijos, kai išvykau iš Irkutsko. Todėl Lenkija man pirmą kartą per visą mano gyvenimą tapo namais. Turiu namą, pilietybę, giminaičius, kalbu lenkiškai, turiu studentų – atradau tėvynę, todėl nesijaučiu emigrantu.
Galbūt nuvykčiau aplankyti mamos kapo, pasimatyčiau su draugais... Nežinau, ar sulauksiu to momento, dabar mane pasodintų į kalėjimą – šito eksperimento nedarysiu. Nežinau, net keista tai sakyti – nejaučiu ilgesio Rusijai.
Daug metų vykstu į Indiją, užsiimu joga. Jeigu pasakytų, kad gali ramiai važiuoti į Rusiją ar Indiją – pasirinkčiau Indiją. Rusija net nebūtų penktoje vietoje.
Bet kalbant apie kitus – mano draugai neteko labai daug, nesutinku su vizų politika, kad jos neišduodamos rusams. Suprantama, dėl saugumo, dėl šnipinėjimo, bet tai manęs neįtikina – matau savo draugus, šeimas su vaikais – jie metė viską. <...> Negaliu įsivaizduoti, jeigu mano dukrai tektų lankyti rusišką mokyklą – jūs įsivaizduojate pragaro lygį? Šalys viską mato strategiškai. Jei tik yra galimybė išvažiuoti – išgelbėti keletą jaunų gyvybių... Nustebino griežti apribojimai – šnipai ir taip atvažiuos, turtingi oligarchai – visi turi dvigubas pilietybes. Neišvažiuos tie, kurie nori, bet negali.