Jautriai priimama natūrali kaita
– Dramos teatre, atrodytų, neturėtų stebinti, bet, kodėl vidiniai teatro valdymo sprendimai pasiekė viešumą, ar yra pagrįstumo atleistų kūrėjų mestuose kaltinimuose?
– Asmenybės tokios, kurios negali viso to palikti vidiniuose teatro sluoksniuose, dalinasi socialiniuose tinkluose. Situacija tokia, kaip ir skelbėme: teatre darbą baigia dramaturgas M. Ivaškevičius po dvejų metų darbo. Tai yra logiškas žingsnis – iš meno vadovo pareigų atleidus Oskarą Koršunovą, dėl jau anksčiau minėtų priežasčių, keičiasi teatro kūrybinė kryptis, natūralu, kad keičiasi teatro kūrybinė komanda. Ateina trys jauni režisieriai, turi savo matymą, kaip ir Marius su Oskaru dirbdami – irgi turėjo savo vizijas. Bandyti dirbtinai sujungti šitas dvi linijas tiesiog, manau, būtų keista. Kad natūrali kaita taip priimama jautriai, tai kiekvienas laisvas vertinti taip, kaip jam labiau atrodo.
– Operos ir baleto teatre (LNOBT) taip pat sudėtinga situacija, tik ji iškilo keičiantis vadovams. Visgi abi istorijos šiek tiek tarpusavyje siejasi. Kolektyvas klausia, kodėl vyksta pokyčiai, ar kažką darėme blogai? Ko gero, ir Mariui, ir Oskarui kyla panašus klausimas.
– Oskaras meno vadovu teatre dirbo dvejus metus. Reikėtų atskirti režisierių O. Koršunovą nuo meno vadovo O. Koršunovo – du skirtingi dalykai. Kaip talentingo režisieriaus niekas jo nekvestionuoja, neabejoju, kad jis ir toliau dirbs, ateityje bus bendri planai, atvėsus visiems viralams. Lygiai tą patį galėčiau pasakyti ir apie Marių. Per dvejus metus, kaip ir jau minėjome pranešime žiniasklaidai, M. Ivaškevičius dirbti dramaturgu LNDT pradėjo 2021 m. metų sausio mėnesį O. Koršunovo iniciatyva. Per dvejus metus M. Ivaškevičiaus kvietimu LNDT spektaklius kūrė keli užsienio režisieriai. Tai – Grzegorzas Jarzyna, sukūręs spektaklį „Soliaris 4“, Janas Fabre‘as, režisavęs spektaklį „Nakties rašytojas“ ir Iwanas Wyrypajevas, kurio premjerinis spektaklis „Girti“ praėjusią savaitę buvo pristatytas teatro publikai. Taip pat M. Ivaškevičius pristatė savo Taline kuruotos teatro „Vaba Lava“ programos spektaklius „Error 403“, „Aš turėjau pusbrolį“, „Du garažai“. M. Ivaškevičius kuravo 2022 m. dramaturgijos festivalio „Versmė“ programą bei atrinko Ukrainos dramaturgų pjeses.
Darbai buvo padaryti, niekas to neneigia. Grįžtant prie O. Koršunovo, tie dveji metai parodė, kad režisierius, kurį tikrai pažįstu seniai kaip talentingą kūrėją, deja, jis negali atlikti meno vadovo pareigų, negali užtikrinti visų spektaklių kokybės, nes tiesiog nebūna teatre.
Galų gale, dėl tų pravaikštų ir buvo atleistas, o nelikus vieno komandos nario, loginis žingsnis – atsisveikinti ir su kitu. Tuo labiau, kad yra trijų meno vadovų vizija. Nenorėjau tų dviejų vizijų dirbtinai sujungti, kiekviena iš jų turi savo žingsnius.
Nejaučia pykčio
– M. Ivaškevičius savo komentare „Marius Ivaškevičius. Išvarymas 2. Imperija kontratakuoja“ pasakoja, kad pokalbio apie atleidimą metu jūs įvardijote priežastis, bet, anot kūrėjo, jos buvo miglotos. M. Ivaškevičiaus neįtikina versija, kad atleidimas įvyko todėl, kad atėjus kaip komandai, reikia kartu ir išeiti. Tokiu atveju, anot dramaturgo, turėtų trauktis ir teatro vadovas.
– Noriu priminti, kad konkursas generalinio direktoriaus pareigoms užimti – [skirtos] vienam asmeniui. Taip, kūrybinė dalis toje programoje sudaro svarbią dalį, bet ne vienintelę. Programa vertinama ne tik kaip kūrybinė, bet visa. Galų gale du prieš tai vykę konkursai – kaip ir minėjau, buvo be Mariaus ir Oskaro... Tai rodo, kad ne tik jie buvo tas garantas, kuris, anot Mariaus, užtikrino mano laimėjimą.
– Režisierius O. Koršunovas dėl savo atleidimo iš pareigų kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas jo atleidimą pripažinti negaliojančiu. Ar jau vyksta kokie nors veiksmai?
– Būtent todėl negalėčiau plačiau kalbėti, nes vyksta procesas. Kada tie sprendimai bus – sprendžia pati komisija. Laukiame proceso pabaigos, ir matysime.
– Iš visų pasisakymų galima būtų daryti išvadą, kad draugai susipyko, įvyko konfliktas, o dabar matome to pasekmes...
– Jokių pykčių nejaučiu. Oskaro atveju, yra teatro žmonės, kurie tampa tam tikrais įkaitais tam tikros situacijos. Kai meno vadovo nėra, tie procesai, kurie teatre vyksta, neatsakius į tam tikrus klausimus jie negali vykti, o į juos negalima atsakyti, nes nėra meno vadovo – reikia daryti sprendimą.
Situacija nenaudinga nei teatrui, nei teatro žmonėms
– Kaip visa ši situacija paveikė jus patį, ar tai buvo sunkūs sprendimai?
– Be abejo, sunkūs, ir ta situacija nėra niekam naudinga – nei teatrui, nei teatro žmonėms. Visi jaučia tam tikrą įtampą. Bet noriu labai aiškiai pasakyti, jei aš nejausčiau teatre dirbančių žmonių užnugario, tvirto palaikymo – nesiryžčiau tokiam žingsniui. Mes susitinkame, kalbamės. Manau, kad visa tai praeis, galėsime toliau ramiau dirbti.
– Bet užlipdyta... despoto etiketė, mesti mobingo ir kitokie kaltinimai?
– Tai žodžiai, tiesiog. Jeigu turi kažkokių konkrečių pavyzdžių ar įrodymų, prašom, ateikit, rodykite. Galima, galų gale, pasikalbėti su kitais teatre dirbančiais žmonėmis, jie geriausiai atsakys į tuos klausimus, aš nesijaučiu toks. Darbuotojai geriau atsakytų, nei aš kalbėčiau už save. Visiems gali bet ką užmesti. Tai turbūt labiau parodo tų žmonių, kurie tas etiketes mėto, situaciją.
– Vėl pacituosiu M. Ivaškevičių, kuris sako, kad elgiatės kaip savo teatre, kaip yra iš tiesų?
– Jaučiu atsakomybę už teatre dirbančius žmones, už vykstančius procesus. Reaguojant į pasiūlymą atsistatydinti... Teatre vyksta rekonstrukcija, tik gruodžio mėnesį turėtume atidaryti Didžiąją salę, rugsėjo mėnesį turėtų baigtis statybos darbai, pastato pridavimas, visa kita. Dabar dėl poros asmenybių staiga viską metu, visą kolektyvą, visus vykstančius procesus ir palieku viską nežinioje... Negaliu to daryti, jausdamas atsakomybę. Toks mano atsakymas į šiuos siūlymus.