Dviejų dalių sceninis veiksmas sudėliotas road movie stilistika. Pagrindinis herojus Peras Giuntas vaizdo kamera fiksuoja vaizdus, vėliau peržiūri savo kelionių retrospektyvą. Spektaklio kūrėjai siūlo įsivaizduoti Perą Giuntą, svajojantį apie neeilinius žygius ne norvegiško miško trobelėje, trolių apsupty, bet aplinkoje, įkvėptoje devintojo dešimtmečio pabaigos.
Šis spektaklis – tai pasakojimas apie prieštaravimus tarp gabumų ir siekių, norų ir galimybių, apie savęs paieškas, apie maištą prieš tau skirtą likimą, apie laisvę ir jos ribas, atsakomybę ir visa apimančią meilę. Apie kovą su troliais, kurie iš tiesų slypi kiekvieno iš mūsų viduje, užrakina mus infantilumo narve, trukdo surasti save ir įprasminti savo gyvenimą.
Režisieriaus teigimu, iš pirmo žvilgsnio „Peras Giuntas“ – eiliuotas kūrinys, kuriame gausu norvegų folkloro elementų ir pasakų motyvų, tačiau pažvelgus atidžiau – tai visiškai moderni drama, kelianti ir šiandien aktualius klausimus: ką reiškia būti savimi, koks tavo gyvenimo tikslas, koks tavo santykis su savo šaknimis?
„Ši pjesė yra tokia daugiasluoksnė, kad gali surasti ir suformuoti tave dominančius dalykus. Ibsenas pasižymėjo geru humoro jausmu, jis lyg daktaras žvelgė į žmonijos moralės ligas, elgesį. Pirmiausia atsisakiau visos teksto romantikos ir pasakos žanro. Noriu papasakoti istoriją apie talentingą vaikiną, turintį labai lakią vaizduotę, į kurį įtariai žiūri aplinkiniai. Šis vaikinas suauga ir tampa tikru savanaudžiu, kuriam svarbiausia – patenkinti savo norus ir troškimus. Taip gyvendamas jis viską iššvaisto, viską praranda ir pabaigoje suvokia, kad nieko taip ir nenuveikė, nes rūpinosi tik savimi. Manau, kad tai šiandienos istorija, nes šiandien daugybė kanalų mums transliuoja panašią informaciją: nesirūpink kitais, domėkis savimi ir griebk iš gyvenimo viską, ko tau reikia. Šioje interpretacijoje Peras svajoja apie laisvę ir kitus gražius dalykus, bet kai juos gauna, nežino, kaip su jais elgtis ir nemoka jų išlaikyti, neprisiima atsakomybės,“ – apie interpretaciją pasakojo režisierius.
Originali H. Ibseno pjesė yra didžiulės apimties rimuotas kūrinys, tačiau šioje versijoje rimuotas tekstas skambės tik iš Pero Giunto lūpų. Teksto adaptaciją pastatymui rengęs dramaturgas Ármin Szabó-Székely sakė, kad Ibseno pjesė yra labai nevienalypė, jos dalys pasižymi skirtinga struktūra, stiliumi, skirtingu humoro sluoksniu: „Pirmos trys dalys primena pasaką, kurios herojai, nepaisant jų fantazijų, kelia esminius klausimus, kaip gyventi, kaip bendrauti šiame pasaulyje. Antrame veiksme labiau išryškėja pagrindinis personažas, kuris mano, kad yra ypatingas ir siekia būti savimi. Įvairiais pavidalais pasikartojantys personažai ir situacijos istoriją padaro panašią psichodelinę kelionę arba road movie. Jis keliauja iš mažo Norvegijos kaimo į Maroką, Kairą ir vėl grįžta į gimtinę. Ibsenas kuria lygiagrečius pasaulius: viename Peras su Solveiga gyvena troboje, kitoje tampa trolių karaliumi, dar kitame miršta iš troškulio dykumoje. Jam vis kyla, arba užduodami klausimai: „Kas tu esi? Ko tu nori?“. Peras ilgą laiką nesirūpina atsakymais, gėrisi, bjaurisi savimi tarsi filmuotųsi filme apie savo gyvenimą. Tai ir yra esminis klausimas, kurį norime akcentuoti. Ką reiškia būti savimi? “
Pero Giunto personažą kuria aktoriai Dovydas Pabarčius ir Dainius Svobonas. Pero Giunto motinos Osės vaidmenyje – aktorė Eglė Mikulionytė, Solveigos – Kamilė Lebedytė. Taip pat skirtingus personažus įkūnija aktoriai Martyna Gedvilaitė, Kęstutis Povilaitis, Gintautas Bejeris ir Artūras Sužiedėlis. Jaunąjį Perą įkūnijantis Dovydas Pabarčius sakė, kad jo kuriamas personažas turi daug svajonių, nori būti karaliumi, siekia būti pripažintas, įsimyli, bet pasirenka ne tiesų kelią į laimę, bet suka aplinkiniais takais. Pasak aktoriaus, pasirinkimas, teisingo sprendimo priėmimas ir yra bandymas atsakyti į pagrindinį klausimą: ar esi pats savimi?
Kamilė Lebedytė, kurianti Solveigos ir Anitros vaidmenis, teigė: „Šie personažai yra visiškai skirtingi, – Solveiga tiki besąlygiška meile, o Anitra – žemiškesnė, sugebanti išgauti materialinės naudos. Buvo įdomu ieškoti personažų skirtumų.“ Aktorės teigimu, pjesė „Peras Giuntas“ – labai universali, aktuali, nes kalbama apie žmogų, kuris turi nuostabų protą, lakią vaizduotę, bet nesugeba šių savybių panaudoti, kad susikurtų laimingą gyvenimą – jis eina savidestrukcijos keliu, bando rasti pasiteisinimą bet kokioje situacijoje, kelia klausimus, kuo būti, o juk šie klausimai būdingi dažnam: kaip neišvaistyti savo gyvenimo, kaip nesigręžioti atgal.“
Režisierius Csaba Polgár (g. 1982 m.) aktyviai dirba ne tik Vengrijoje, bet yra statęs spektaklių Vokietijos teatruose. Kūrybinis procesas Lietuvoje jam yra pirmasis, bet viešnagė – antroji, – 2011 m. tarptautiniame Vilniaus teatro festivalyje „Sirenos“ užsienio programą atidarė jo režisuotas spektaklis „Koriolanas“ pagal W. Shakespeare‘o tragediją (kompanija HOPPart).
Susidūrimas su galingu ir norvegišku „Faustu“ tituluojamu kūriniu „Peras Giuntas“ šiam menininkui taip pat nebe pirmas – jis yra sukūręs Pero Giunto vaidmenį ir paruošęs interaktyvų spektaklį jaunimui Vengrijoje. Lietuvą virtualiai yra pasiekęs jo kurtas spektaklis Gábor Jászberényi „Gražiausia sielos naktis“, – balandį jį transliavo Nacionalinis Kauno dramos teatras savo „Facebook“ paskyroje.
Režisieriui talkina spektaklio kūrybinė komanda iš Vengrijos: dramaturgas Ármin Szabó-Székely, scenografė ir kostiumų dailininkė Lili Izsák, kompozitorius Tamás Matkó.
Rugsėjo 17 ir 19 dienomis spektaklis rodomas su surtitrais anglų kalba. Po trečiosios premjeros – rugsėjo 19 dieną vyks diskusija su spektaklio režisieriumi ir dramaturgu Á. Szabo–Székely, kurią moderuos teatro meno vadovas Edgaras Klivis.