Lietuvišką publiką M. Mäetammas gerokai pralinksmintų šeimyniniu veiksmo trileriu „Apie gyvenimą" (About Life). Jei tik šis būtų rodomas mugėje. 17 minučių trukmės vaizdelyje jis supažindina mus su dviem sraigėmis, kurios neskubriai šlamščia salotų lapus ir juda akvariumo dugnu.
Marko negarsėtų sąmoju, jei šios šaltakraujų gyvūnėlių poros nebūtų „įgarsinęs" iš koto verčiančiais pokalbiais ir ilgomis pauzėmis tarp jų: „Kodėl vakar negrįžai namo?" „Kur padėjai pinigus? Jie buvo spintelėje."
Menininkas nusijuokė išgirdęs, kad būtent taip mes, lietuviai, ir įsivaizduojame estus. Filmo veikėjai tokie lėti, kad jų santykius menininkas, atrodo, stebi iš kosmoso tolybės, sąmojingai atskleidžia kasdienių mūsų rūpesčių menkumą.
Katastrofos nuojauta
Per ilgą laiką M. Mäetammui prigijo „šeimos žmogaus" etiketė, mat kūrybinio įkvėpimo ir idėjų jis sėmėsi iš namų aplinkos, vaikų, tėvų, sutuoktinių santykių.
Po 2015-ųjų retrospektyvinės parodos KUMU muziejuje menininkas ėmė keistis. Privertė pats gyvenimas. „Dirbu savo studijoje, per radiją skelbiamos šiurpios žinios apie teroristinius išpuolius, o aš vis tapau ir tapau paveikslą. Kol vieną dieną supratau, kad toliau taip tęstis negali, būtinas dialogas", – pasakojo „ArtVilnius" dalyvis.
Pastaruoju metu jo vaizduotę kankina pasaulinės naujienos, ypač – terorizmo tema. Lėktuvo užgrobimas, įtartini nešuliai, sunkvežimiu minią traiškyti ketinantis vairuotojas – tokie įvaizdžiai atėjo į esto kūrybą, o „ArtVilniaus" nuopelnu – ir į mugės erdves. Be tik įvaizdžiai, neišsigąskite, tik įvaizdžiai.
„Mane užvaldė netikrumo jausmas. Kai skrendu lėktuvu, klausausi tų raminančių stiuardesės ir įgulos vado balsų. Tačiau nesiliauju mąstęs apie lėktuvo katastrofos galimybę. Ir vis tiek tenka keliauti", – sakė M. Mäetammas.
„ArtVilniuje" jis rodys darbų serijas „Lėktuvo pranešimai", „Įtartini krepšiai", diptiką „Laiškai" ir videofilmą, kuriame irgi atskleidžiamas tas menininką jaudinantis neaiškumas. Paskutinių metų darbus išpuolių tema vertinąs kaip tam tikrą mankštą ar terapiją – pasirengimą blogiausiam.
„Anaiptol nesišaipau iš tokių situacijų, bet nuolat apie jas mąstau ir komentuoju. Galiu kalbėti ir vertinti tik man skirtą laiką ir gyvenimą – jokio kito neturėsiu", – pabrėžė M. Mäetammas.
Rimtas menas labai nuobodus
Esto kūryba dažnai vadinama ciniška, ironiška, o kai kurie menininką vadina juodu humoristu. M. Mäetammas pabrėžia sąmoningai to nesiekiantis. 2015 metais KUMU prižiūrėtojai parodos autoriui pasakojo, esą žiūrovai ėjo nuo vieno jo paveikslo prie kito ir vis nesiliovė prunkštavę.
„Už mane protingesni aiškino, jog žmonės juokiasi todėl, kad paveikslai verčia juos pasijusti nepatogiai, skatina norą gintis. Gal ir taip", – svarstė M. Mäetammas.
Kai buvo jaunesnis, tokios žiūrovų reakcijos jam nepatiko. Mat norėjęs būti labai rimtas menininkas. Menas juk labai rimtas dalykas! Tačiau įgijęs patirties suprato, kad savęs nepakeis. „Per humorą atrandamas žiūrovo ir kūrinio ryšys. O rimtas menas man labai nuobodus", – pabrėžė estas.
Lietuviška vertybė pakeitė svetimšalį
„ArtVilnius" M. Mäetammui toli gražu ne pirmas pasirodymas Lietuvoje. O pirmąjį menąs labai gerai – ir visai ne dėl kūrybinių sumetimų. 1995-aisiais „Arkos" galerija rengė esto parodą ir jis nusprendė į Vilnių su bičiuliais atvažiuoti kiek anksčiau – apsidairyti, įvertinti ekspozicijų salę.
Buvo šilta vasaros diena. Išlipęs iš naktinio autobuso, M. Mäetammas su draugais pasiekė galeriją, po to vaikščiojo po miestą. „Vakare turėjome vėl sėsti į autobusą ir grįžti namo. Prieš kelionę suvalgiau lietuvišką nacionalinį pasididžiavimą – cepelinų. Ir jie, kaip čia pasakius, mane labai pakeitė. Kelionė atgal virto tikru košmaru", – juokdamasis pasakojo M. Mäetammas.
Tų laikų „Ikarusas" neturėjo tualetų, be to, buvo visiškai perpildytas. Nelaimės riečiamas estas naktį net kelis kartus meldė vairuotoją stabdyti autobusą. „Galite tik įsivaizduoti, kokiomis fizionomijomis į mane žiūrėjo bendrakeleiviai, kai vėl užsimanydavau į krūmus", – juokėsi pasakotojas. Situacija buvo tokia prasta, kad menininkas savo kelionę turėjo nutraukti Pernu – taip ir nepasiekęs Talino.
Durų kojomis neatidarinėja
Pasak M. Mäetammo, dėl nedidelio gyventojų skaičiaus Estijoje visai nesunku išgarsėti. Jam irgi tai pavyko. „Sunkiau, kai praeina 10 metų ir niekas iš tavęs nesitiki nieko nauja", – teigė kūrėjas.
Išgarsėti tarptautiniu mastu jam padėjusi Venecijos bienalė, kurioje Estijai atstovavęs net du kartus – 2003 ir 2007 metais. Tačiau ir garsiausių pasaulio galerijų durų, kaip sakoma, kojomis neatidarinėja – unikali M. Mäetammo kūryba nėra skirta plačiam vartojimui, laikosi atokiau nuo „meinstrymo" ir bienalinio meno greitkelių.
Gerų, aktyvių menininkų Estijoje daug, tad ir konkurencija didžiulė. Meno scena labai jauna, ir jam, penkiasdešimtmečiui, tenka gerokai pasistengti, kad išliktų, matytųsi.
Jauni ir meno institucijų vadovai. „Viena vertus, tai neparanku, nes reikia nuolat įrodinėti savo vertę. Iš kitos pusės – gerai, tokios aplinkybės neleidžia atsipalaiduoti ir virsti isteblišmentu", – aiškino pašnekovas iš Estijos.
Menas buvo jo likimas
M. Mäetammas gimė mažame Viljandžio mieste pietinėje Estijoje. Šeima su menais neturėjo nieko bendra. Tėvas dirbo žveju, kaimynai buvo proletarai arba paprasti kolūkiečiai.
Piešti pradėjo pavyduliaudamas seseriai, kuri laikyta gera piešėja. Jam irgi ėmė patikti toks užsiėmimas. Jokių ambicijų tapti menininku Marko nepuoselėjo, nebuvo matęs nė vienos parodos. Tik paskutinėje klasėje suvokė, kad jį tedomina dailė ir – niekas kitas. „Tada mane užvaldė menininko idėja", – prisipažino estas.
Sovietinėje kariuomenėje M. Mäetammas tarnavo paštininku, turėjo nedidelį nuošalų kambariuką. Pabėgęs nuo sukarintos tikrovės, jame per naktis paišė. Pasirengė taip, kad iškart įstojo į Talino dailės akademiją.
„Turbūt menas buvo mano likimas, niekaip kitaip negaliu paaiškinti tokio stebuklo. Mane vedė kažkokia akla jėga, ji ir dabar manyje", – pabrėžė M. Mäetammas.