Instaliacija „Invazinės rūšys“ – tai trijų jaunų kūrėjų Agnės Stirnės, Oskaro Stirnos ir Eglės Plytnikaitės projektas, įkvėptas „Sengirės fondo“ veiklos. Pasak vienos iš idėjos autorių, „Spaces Spaces Spaces“ agentūros bendraįkūrėjos A. Stirnės, fondas buvo pagrindinis žinių šaltinis, leidęs suprasti bioįvairovės svarbą visoms ekosistemoms ir planetos stabilumui, tad matyti, kaip negailestingai niokojama Ukrainos gamta, tampa nepakeliamai skaudu.
Šiuo metu Rusija Ukrainoje yra okupavusi 8 gamtos rezervatus bei 10 nacionalinių parkų. Skaičiuojama, kad nuo Rusijos agresijos nukentėjo 1,24 mln. ha, esančių gamtos rezervatuose. Rusijos invazija taip pat suniokojo 3 mln. ha miškų, iš kurių 450 tūkst. ha yra okupuotose teritorijose arba fronto linijose. Tai didelio masto ekocidas, kurį eksponate vaizduoja Sosnovskio barštis, „žudantis“ visas po juo augančias augalų rūšis.
„Kaip Sosnovskio barščiai skėsdami savo lapus užstoja saulę vietinėms rūšims ir jas numarina, taip Rusijos invazija savo tamsiu šešėliu šiuo metu naikina Ukrainos žmones, gamtą ir kultūrą. Tai mums skausmingai pažįstama, nes Rusijos agresiją savo kailiu patyrėme ne kartą, o jos pasekmės skaudžiai jaučiamos iki šiol. Taigi, norime parodyti, kad karinė invazija paliečia visus – tiek gamtą, tiek žmones, ir reikia daugybės laiko, kad jos paliktos žaizdos užgytų tiek miškų paklotėje, tiek žmonių širdyse“, – sakė idėjos bendraautorė Eglė Plytnikaitė.
Ekocidą Ukrainoje simbolizuosiančio Sosnovskio barščio atsiradimas Lietuvoje
Kitaip dar „Stalino žole“ vadinamas invazinis augalas į Sovietų Sąjungos šalis buvo atgabentas su tikslu būti auginamas silosui – pašarui gyvuliams. Natūraliai augęs atšiauriose taigų glūdumose, Sosnovskio barštis, kurio vienas žiedynas gali subrandinti net iki 120 000 sėklų, ten neturėjo sąlygų išplisti – visai kitaip nei Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje bei kitose posovietinėse šalyse, kur dabar susiduriama su šio augalo „invazijos“ problema.
„Deja, Lietuvoje Sosnovskio barštis turi puikias sąlygas daugintis, plėstis ir užgožti vietinę augaliją – iš bet kokio šaknies gabaliuko Sosnovskio barštis gali ataugti net dešimtis metų. Tai puikus įrodymas, kaip Sovietų Sąjungos biologai „įsikišo“ į gamtą jos nesuprasdami, – sakė A. Stirnė. – Šis augalas tarsi likęs ekologinis „okupantas”, vis dar keliantis skausmą visoms Sovietų Sąjungos okupaciją patyrusioms šalims, primindamas nemalonią istorinę praeitį.“
Pasak gamtos mokslų daktaro Mindaugo Lapelės, kuris yra organizatorių partneris bei „Sengirės fondo“ bendraįkūrėjas, Sosnovskio barštis yra viena iš 18 augalų rūšių, šiuo metu Lietuvoje priskiriamų invazinėms bei viena iš pavojingiausių tiek žmogui, tiek ekosistemoms, kurias okupuoja. Augalo užimta žemė tampa biologine dykuma.
„Stalino kerštu vadinamas augalas Lietuvoje pradėtas auginti apie 1950 metus, kai prasidėjo tendencijos „turtinti“ gamtą ir žmogus galvojo, kad „geriau žino“ už pačią gamtą, kas jai tinka. Dabar invazinis augalas veisiasi apleistose, rečiau šienaujamose pievose, pamiškėse, šalia kelių, paupiuose, žmogaus veiklos paveiktose teritorijose. Kuo ekosistemos natūralesnės, tuo šitam „atėjūnui“ sunkiau įsitvirtinti, todėl šio augalo sengirėse nepamatysite, – pasakojo M. Lapelė. – Pati augalo atsiradimo ir išplitimo istorija turi daug bendro su Rusijos karu prieš Ukrainą – pradžioje jo plitimas ir platinimas (augalą platino bitininkai ir sodininkai) buvo lėtesnis, nelabai pastebimas, o vėliau – staigi, nekontroliuojama invazija, kuriai pažaboti reikia daug laiko bei lėšų.“
Sosnovskio barštis toksiškas ne tik kitoms augalų rūšims, bet ir žmonėms – jame esti itin stiprus alergenas – furnaokumarinas, taigi, sultims patekus ant odos, padidėja jos fotojautrumas. Medžiagai reaguojant su UV spinduliais lieka pūslės ir nudegimai. Norint šiuos augalus išnaikinti, patariama pavasarį ar rudenį suarti žemę arba užpilti barščių pažeistas vietas 25 centimetrų žemės sluoksniu.