Po Aldous‘o Huxley‘io romano „Puikus naujas pasaulis“ pastatymo, atvedusio į Jaunimo teatrą būrį jauniausios kartos aktorių, G.Varnas tęsia jame pradėtą jauno žmogaus gyvenimiškų ir vertybinių pasirinkimų temą, interpretuodamas vieną žymiausių XX a. pjesių, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Beckettas rašė pjesę apie senus žmones. Gyvenimą jau nugyvenusius ir laukiančius turbūt mirties. Spektaklyje, atvirkščiai, vaidina labai jauni aktoriai. Jauni žmonės, kurių visas gyvenimas ateity. Aktoriai vaidina niekam nereikalingus aktorius ir režisierius. Laukiančius vaidmenų, spektaklių, teatro. Ateities, sėkmės, laimės. Jie nelabai reikalingi pasauliui. Ir tai žino. O kam jie reikalingi? Gal tik vienas kitam?“ – sako G. Varnas.
Pjesė „Belaukiant Godo“ – viena iš kultūrinių XX amžiaus emblemų. Jos atsiradimą (1952) inspiravo Antrasis pasaulinis karas. Beckettas, pats dalyvavęs Prancūzijoje veikusiame Pasipriešinimo judėjime, karą matė savo akimis. Pats nemaža patyręs ir dar daugiau stebėjęs, jis su tikru skausmu prabilo apie žmogaus likimo tragizmą.
„Belaukiant Godo“ – tai atsakas pokaryje gimusiam egzistencializmui. Stoiškam Camus pasipriešinimui blogiui ir Sartro visuomeniniam aktyvumui Beckettas priešpastatė žmogaus egzistencijos absurdą, apvalytą nuo bet kokių iliuzijų. Pjesėje laužomi visi žinomi dramaturgijos kanonai. Nėra siužeto, konflikto, netgi aiškaus veiksmo.
„Niekas nevyksta, niekas neateina, niekas neišeina, baisu“, – Klasikinė pjesės frazė nusako jos esmę. Tačiau žmogaus egzistencijos absurdiškumą Beckettas vaizduoja su ypatinga, tik jam būdinga žaisme. Ši keista tragikomedija tapo naujos teatro srovės, pavadintos Absurdo teatru, simboliu, o jos autorius Samuelis Beckettas pelnė pasaulinę šlovę, Nobelio premiją ir buvo pripažintas „rašytoju, darančiu įtaką žmonijos raidai”. Per pusę amžiaus „Belaukiant Godo“ užkariavo viso pasaulio teatrų scenas.
Kodėl pjesė, kurioje „nieks nevyksta“, tapo tokiu bestseleriu? Į tai savaip atsako legendinis britų režisierius Peteris Brookas: „Ar galime meno kūrinį apibūdinti kaip kažką, kas pasauliui atneša naują „dalyką“? Kažką, kas mums patinka arba ne, bet apie ką mes įkyriai galvojame? Jei taip, tai galima pasakyti apie Beckettą. Būtent šitai jis padarė su savo dviem valkatom po medžiu. Pasaulio nuojautos buvo įkūnytos šiame absurdiškame ir baisiame paveiksle.“ Laikui bėgant, posakis „laukti Godo“ tapo pasauliniu aforizmu.
Lietuvos teatro scenose „Belaukiant Godo“ buvo statomas Klaipėdos dramos teatre (1982, režisierius Kęstutis Žilinskas), Kauno dramos teatre (1995, režisierius Valentinas Masalskis) ir Vilniaus mažasis teatre (2003, režisierius Rimas Tuminas).
Režisierius G. Varnas: „Pjesė įžūli, absurdiška, šmaikšti, bet tuo pačiu ir egzistenciškai gili, paslaptinga. Daugybė klausimų be atsakymų. Joje tvyro pasimetimo ir baimės jausmas, susidūrus su nepaaiškinama žmogaus egzistencija. Neviltis, suvokus gyvenimo prasmės paieškų bergždumą. Ji neapčiuopiama, laviruojanti tarp vilties ir nevilties, juoko ir ašarų. Tragikomiškas farsas. Ir kartu – poema apie laukimą ir to laukimo beprasmiškumą, absurdiškumą, laiką ir laikinumą. O tarp viso to sklando poezija ir iš tvyrančios absurdiško pasaulio miglos gelbsti draugystė, šiluma, meilė. Atrodo, kad tas pats Becketto tekstas gali kalbėti ne tik apie gyvenimo pabaigą, bet ir apie jo pradžią bei baimę gyventi. Ir tai, ko gero, daug skaudžiau. O ypač šiandien, kai pasaulis atrodo baugus, trapus ir tuoj tuoj būsiantis susprogdintas. Kai pusė pasaulio žmonių laukia vieno Z-mogaus mirties. O jei nuo realybės nesislėpt tarp teatro kulisų ir atverti langus, tai tiesiai šviesiai – spektaklis nėra apie veiksmą, heroizmą, kovą, – tai ne apie Ukrainą ir jos gynėjus, greičiau apie mūsų Vakarus, kurie vis dar LAUKIA... LAUKIA... LAUKIA... ir bijo... Vakarų fronte nieko naujo“ .