Subsidijos kino industrijai, išskyrus kino rodytojus
Viena iš priežasčių, turėjusių įtakos kino industrijos plėtrai šalyje – nuosekliai augantis Lietuvos kino centro biudžetas. Nuo 2014-ųjų įstaigos metinis biudžetas padidėjo daugiau negu dvigubai – nuo trijų milijonų eurų iki beveik pusseptinto milijono eurų 2020-aisiais.
„Kino centro subsidijos reikšmingai padeda vystytis tokioms kino industrijos dalims kaip kūryba, parengiamieji darbai, gamyba, filmų platinimas ir sklaida. Kino industrijos bendroje ekosistemoje trūksta instrumento kino rodytojams“, – teigia VšĮ „Ateities visuomenės institutas“ vadovė dr. Erika Godlevska.
Lietuviškas kinas auga, o jo žiūrimumas – ne
Lietuviško kino padangėje jau kuris laikas matomos pozityvios tendencijos – kasmet lietuviškų filmų sukuriama vis daugiau, filmai po truputį sulaukia dėmesio tarptautinėse rinkose, laimi prestižinius apdovanojimus. Tačiau Lietuvos žiūrovus lietuviški filmai vis dar sunkiai pasiekia.
„Pagrindinės mažo lietuviškų filmų žiūrimumo priežastys yra nepakankamas kino salių skaičius ir konkurencija dėl kino teatrų repertuaro laiko. Nekomercinius filmus kino teatrai rodo daug rečiau, kai kurie iš jų išvis nepatenka į kino teatrus. Paprastai tariant – kino teatrai nėra suinteresuoti rodyti lietuviškų filmų“, – sako „Skalvijos“ kino centro vadovė Vilma Levickaitė.
Lietuviai nesirenka lietuviškų filmų
Kino rodytojai kartu su VšĮ „Ateities visuomenės institutas“ atliko Lietuvos kino teatrų apklausą, kurios metu išsiaiškino, kad lietuviškų kino filmų žiūrimumas šalyje yra itin žemas. Palyginimui – Europos kino filmai Lietuvoje yra daugiau kaip du kartus labiau žiūrimi, nei tautiečių sukurti filmai.
Tyrimas, atliktas šių metų rugpjūčio 1 – lapkričio 30 d., parodė, kad 37 proc. visų į kino teatrus ėjusių žiūrovų rinkosi Europos kino kūrėjų juostas ir tik 16,6 proc. žiūrovų ėjo į lietuvių sukurtus filmus.
Viena iš svarių priežasčių – Europos subsidijos europietiškų filmų sklaidai. Lietuvoje šiam sektoriui skirti lėšų kol kas nenumatyta. Nepaisant to, beveik pusė lietuviškus filmus pasirinkusių kino mėgėjų (46,24 proc.) žiūrėjo sėkmingiausią šių metų lietuvišką filmą „Šuolis“. Šis fenomenas tik parodo, kad lietuviškas kinas gali būti populiarus, jeigu jo sklaidai ir rodymui suteikiamos tinkamos sąlygos. „Šuolio“ atveju filmas buvo rodomas ilgiau nei įprastai, o didžiosios dalies žiūrovų susilaukė ne pirmosiomis savaitėmis, o vėliau.
Regionuose – dar mažiau lietuviško kino
Regionuose kino teatrų skaičius dar mažesnis nei didmiesčiuose, tad šansai patekti į regionų ekranus lietuviškam kinui dar prastesni. Negana to, regioniniams kino teatrams dar sunkiau išsilaikyti versle, tad nekomerciniai filmai šiems kino teatrams tampa skauduliu – rodyti norisi, tačiau galimybės neleidžia.
„Pragmatinis interesas dažnai nusveria gerus norus, todėl pasirenkame rodyti daugiau seansų tų filmų, kurie surinks daugiau žiūrovų ir, tikėtina, atneš pelną. Neignoruojame lietuviško kino ir stiprių jo filmų, rodome tokius filmus kaip „Bėgikė“, „Šuolis“, „Izaokas“, „Švelnūs kariai“ ir kitus, tačiau beveik visais atvejais įtraukdami į repertuarą lietuvišką filmą žinome, kad komerciškai seansas nebus sėkmingas, o žiūrovų bus mažai“, – situaciją pasakoja kino teatro „Arlekinas“ vadovas Linas Lesauskas.
Subsidijos regioniniams kino teatrams suteiktų savotišką finansinę „saugumo pagalvę“ ir papildomą motyvaciją. L. Lesauskas pastebi, kad filmą repertuare laikant ilgiau, didėja tikimybė filmui tapti žinomesniam ir populiaresniam, pasiekti daugiau žiūrovų. Kino teatrai paveikūs ir reklamuojant jų rodomus filmus, tad turint daugiau lėšų šiam tikslui, tikslinė žiūrovų auditorija būtų pasiekiama daug efektyviau.
Kino rodytojai patys ieško sprendimo
Susivieniję kino rodytojai nusprendė inicijuoti nacionalinę lietuviško kino rodytojų subsidijų programą. Joje numatyti privalomi lietuviškų filmų seansai kino teatruose bei nemokamos vietos socialiai remiamoms organizacijoms, taip dar labiau praplečiant lietuviško kino auditoriją.
„Tikimės, kad sukūrus ir įgyvendinus kino rodytojų subsidijų programą, bus pasiektas didesnis lietuviško kino prieinamumas žiūrovams. Panašią schemą jau daug metų sėkmingai įgyvendina Europos Komisija, siekdama didinti europietiško kino rodymą kino teatruose visame pasaulyje, todėl manau, kad mes taip pat galime pasekti šiuo geruoju pavyzdžiu“, – įsitikinusi V. Levickaitė.
Lietuvos Kino centro direktorius Laimonas Ubavičius patvirtina sulaukęs šios iniciatyvos ir numato ją vertinti sausio mėnesį.
Visoje kino ekosistemoje trūksta dialogo
Kino teatro „Pasaka“ vadovė Andrė Balžekienė sako, kad kino teatrai, faktiškai būdami paskutine kino industrijos grandies dalimi, per kurią filmai pasiekia žiūrovą, neturi pakankamai galimybių dalyvauti Lietuvos kino vystymo dialoge.
„Kino rodytojai nėra įtraukti į finansuojamo lietuviško kino schemą, o taip ne tik sumažinamas lietuviškų filmų prieinamumas, bet ir nėra sąlygų vystyti dialogo tarp kūrėjų, platintojų ir kino teatrų. Mes, kino rodytojai, būdami lygiaverte kino industrijos dalimi ir įtraukti į subsidijų sistemą vienareikšmiškai prisidėtume prie geresnių lietuviško kino žiūrimumo rezultatų“, – tvirtina A. Balžekienė.
Prodiuseriai palaiko kino teatrų iniciatyvą
Lietuvos kino prodiuseriai mano, kad lietuviškų filmų rodymą reikėtų remti – lietuviškų filmų atsiradimas kino teatrų repertuaruose turėtų būti skatinamas subsidijomis.
„Subsidijos galėtų dengti dalį reklamos kaštų, taip pat susitikimų su kūrybinėmis grupėmis kaštus. Ši iniciatyva padėtų lietuviškus filmus išlaikyti teatruose ilgiau. Nacionalinio „arthouse“ kino rodymui tai ypač svarbu, nes toks kinas nėra masinio vartojimo produktas“, – situaciją komentuoja „Artbox“ prodiuseris Kęstutis Drazdauskas.
Nacionalinės lietuviško kino rodytojų subsidijų programos iniciatoriai tiki, kad ši programa leis pagerinti lietuviško kino žiūrimumo rezultatus ir taps reikšminga Lietuvos kino vystymo dalimi.