A. Žagrakalytės knygos visada sulaukia tiek skaitytojų, tiek literatūros profesionalų dėmesio. 2009, 2013, 2014 ir 2017 metais jos kūriniai pateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktukus. Eilėraščių knyga „Štai“ 2017 m. tapo akcijos „Metų knygos rinkimai“ nugalėtoja, už 2013 m. išleistą romaną „Eigulio duktė: byla F 117“ autorė apdovanota Jurgos Ivanauskaitės, Patriotų ir Augustino Griciaus premijomis.
„Ar galima rašyti eilėraščius esant ne sumaišties, o laimingos ramybės būsenos?“ – naujoje poezijos knygoje klausia poetė A. Žagrakalytė ir atsako: „Reikia. Siužetų turime visą pasaulį.“
Taigi apie tuos siužetus, buitį, kovų menus ir būsimus darbus pranešime žiniasklaidai pasakoja vasarą Lietuvoje leidžianti A. Žagrakalytė.
Autoriams dažnai tenka aiškintis dėl knygų pavadinimų. Jūs šį kartą pavadinime žaidžiate su buitimi ir rašote, kad nebaisi ta buitis. Kodėl?
Buitis – vienas mėgstamiausių žurnalistų klausimų, jei pašnekovė – moteris menininkė. Kaip suderinate kūrybą su buitimi? Kaskart norisi sakyti: nederinu, pačios susiderina. Atrodo, kad buitis – visa ėdantis monstras ar ką.
Nesu samdžiusi namų tvarkytojų, skalbėjų, virėjų ir šunų vedžiotojų, nesu buvusi nė kūrybos namuose, į kuriuos rašytojai važiuoja rašyti, tad nežinau, kaip rašyčiau visiškai atsitraukusi nuo buities. Eilėraščius dažniausiai rašau virtuvėje. Turiu didelę virtuvę: ten šyla orkaitė, sukasi skalbyklė, ūžia indaplovė, malasi vaikai, po kojom painiojasi šuo, už poros žingsnių – pianinas, kuriuo kas nors vis pimpina, o stiklo siena rodo sodelį su vaiskrūmiais ir figmedžiu, pilnu paukščių, sraigių ir pelių. Tikrai daug šių vaizdų nori nenori įsirašo ir į eilėraščius. Bet kas čia baisaus?
Nuo buities net per vadinamąsias atostogas man nesiseka pasitraukti. Tarkim, šį savaitgalį Druskininkuose bus kendo-iaido seminaras, kur turiu paruošti kambarius krūvai iš Belgijos atvažiuojančių svečių. Traukiu iš pakuotės naują grindų šluostę, o ant jos su korektūros klaida parašyta: „pirmą karą šluostę išskalaukite“. Štai, net šluosčių gamintojai teigia, kad buity – kaip kare!
Knygos nugarėlėje užduodate klausimą, ar galima rašyti eilėraščius laimingos ramybės būsenos. Apskritai dažnai galvojama, kad kūryba gimsta iš ribinių, sunkių patirčių. O gal čia klišė? Tai kaip dabar manote, ar galima rašyti esant ramiam ir laimingam?
Dabar aš labai rami, labai raumeninga ir labai laiminga. Šiuo metu, jei ir parašau ką apie „ribines, sunkias patirtis“, tai renkuosi, kad tos patirtys būtų ne mano, tik man papasakotos.
Buitis, buitis. Mano namai turbūt niekada nebūna tobulai tvarkingi, bet man jie gražūs. Dar sakau, kad žodis „jaukumas“ yra kilęs iš žodžio sujaukti. Jei baiginėju rašyti romaną, tai tikrai nesuku galvos dėl to, kad virtuvės grindys limpa ar kad vaikai negaus trijų karštų. Vaikai nenumirs ir išsikepę šaldytą picą. Šeimoje yra keturi įgalūs asmenys, galintys patys savimi ir namų jaukumu pasirūpinti. Jei būčiau aplink juos šokinėjantis, aptarnaujantis personalas, kančios iškreiptu veidu, tuomet būtų ir paskendimas, ir pasimetimas. Būtų siaubinga.
Jūsų poezijoje daug Rytų kovos menų disciplinų, samurajų ciklas. Kuo jums svarbios kovos menų disciplinos? Kaip jos atsirado jūsų gyvenime?
Na, nėra „daug“ tų disciplinų, tik dvi: kendo ir iaido. Iaido, kai tikru kardu kapojamas tiksliai įsivaizduojamas priešas, praktikuoti pradėjau prieš ketverius metus. Kendo, kontaktinė disciplina, kai tikru bambukiniu kardu kertama į tikro priešininko riešą, juosmenį ir galvą, mūsų šeimoje atsirado prieš keturiolika metų. Pirmas pradėjo vyras, vaikai prisijungė sulaukę ketverių... Aš laikiausi, sakiau, tikrai ne, kendo tikrai ne, nes... ten reikia garsiai šaukti, gąsdinant priešininką, sakiau, kad man užteks iaido, kai priešininkui galva nukertama tyliai. Bet prieš metus neatsilaikiau.
Tai labai patogus sportas – jei supykčiau ant savo vyro, galiu tik sulaukti treniruotės ir jau tada ne tik garsiai ir legaliai jį apstaugti, bet ir kaip reikiant atidaužyti. Treniruotės pirmadieniais, antradieniais, trečiadieniais ir penktadieniais – po jų nebelieka nieko blogo. Nerimas, pyktis, įtampa, nuovargis – viskas išeina su prakaito upėmis, lieka salėje, namo visi grįžta draugiški ir geručiai. Vaikai, sulaukę paauglystės, buvo pradėję niurnėti, kad kendo sunku, skauda, ėda jų (kompiuterinių žaidimų) laiką, bet kai į salę ruošiasi ne tik tėtis, bet ir mama, nebėra kur trauktis. Netgi manau, kad vaikai, turėdami šarvuotą, riaumojančią ir priešą kapojančią mamą, į ją žiūri šiek tiek didžiuodamiesi. O tai kelia savivertę.
Beskaitant jūsų eilėraščius dėmesį patraukia ir gamta, ypač paukščiai, jų stebėjimas. Ką pastebite stebėdama paukščius?
Briuselyje gyvenu Lakene, sename kvartale šalia karaliaus sodų tvoros, aplinkui daug parkų, medžiuose – paukščių. Žinoma, eilėraščiuose, kai kalbu apie paukščių stebėjimą, dažniausiai kalbu ne apie paukščius. Juk apsimetant, kad stebi paukščius, galima pamatyti daug visokiausių kitų dalykų.
Turbūt ryškiausiai eilėraštyje „Akropolis“, bet apskritai jūsų tekstuose stiprus praeities ir dabarties, skirtingų akiračių susidūrimas. Kuo jums svarbi praeitis?
Mes gi sudaryti iš praeities. Mėgstu kuistis po šimto metų senumo spaudą, po Pirmojo pasaulinio karo muziejus nardau kaip namie. Šis pomėgis man padeda (ir padės) parašyti dar daug knygų. Čia jau keliuosi puikybėn, tad turiu sustoti...
Apie tas būsimas knygas ir pakalbėkim. Skaitytojai gerai žino prieš šešerius metus išleistą jūsų romaną „Eigulio duktė: byla F 117“. Ką tik pasirodė poezijos knyga, ar tai reiškia, kad dabar jau dirbate prie romano?
Būsimoji knyga „Triukšmaujantys: katalikai“. Tai – istorinis romanas apie katalikus, sukėlusius gražaus triukšmo. Daugiausia pasakoju apie du realius asmenis, kurių vienas palaidotas Lietuvoje, Andriejave, kitas – Belgijoje, Briugės šv. Andriejaus vienuolyne. Tiek atskleisti kol kas gal ir užteks.
Agnė Žagrakalytė. Bu bu itis. Alisa Meler išeina pro duris. Iliustravo Morta Griškevičiūtė. Meninė redaktorė Ilona Kukenytė. Tyto alba, 2019.