Vieną kontroversiškiausių mūsų tolimos praeities epizodų rašytojas perteikia subtiliai, neteisdamas ir neteisindamas. Tiesa yra ten, kur tikėjimas, istoriją kuria laikas, o laikas visada esamasis.
„Gal beveik prieš ketverius metus iš Čikagos atvykęs aktorius Petras Steponavičius pasakė, kad privalau parašyti apie šv. Brunoną. Labai nustebau. Paaiškino, kad tik aš, girdi, galiu parašyti. Vaikščiojau apie šv. Brunoną kaip apie kalną ir ilgai nežinojau, kaip jį pakelti. Kelis pirmuosius romano skyrius pagaliau nusiunčiau aktoriui, perskaitė, buvo laimingas. Ir netikėtai mirė po mėnesio...
Per laidotuves pažadėjau jo vaikams, kad tikrai parašysiu, nes kai prie romano atsiranda kapinės, tai jau ne vien literatūros reikalas. Jaunystėj, kai dar nieko nežinojau apie šv. Brunoną, basakojį arkivyskupą, kaime, iki užšaldavo ežeras ir nebegalėdavau maudytis, vaikščiodavau basas. Tas nepamirštamas nuo šalnos pakąstos žolės per padus iki sielos persmelkiantis jausmas staiga lyg nušvietė 1009˗ųjų kelią į nekrikštytų lietuvių žemes...“ – sako romano autorius.
S. Šaltenis (g. 1945) – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas. Populiariausi kūriniai – apysakos ir novelės „Riešutų duona“, „Duokiškis“, „Amžinai žaliuojantis klevas“, romanai „Kalės vaikai“, „Demonų amžius“, „Žydų karalaitės dienoraštis“, pjesės „Škac, mirtie, visados škac“, „Jasonas“, „Lituanica“.