Kiekvieną „Indivizijų“ laidą jums padedant kurs vis kitas menininkas. Kaip kilo tokia mintis, gal užsienyje esate mačiusios panašių formatų?
Daiva Bilinskienė. Su menotyrininke Jolanta Marcišauskyte- Jurašiene jau buvome įsidirbusios televizijos kultūros apybraižų projekte „Kultmisijos“. Abi esame nenuoramos, tad labai knietėjo dar ką nors nuveikti. Prieš maždaug pusantrų metų sėdėjome kavinėje ir fantazavome, kokią laidą norėtume daryti, kas būtų įdomu mums pačioms, ką naujo galėtume pasiūlyti televizijos auditorijai. Tada kilo visokiausių minčių. Lyg tarp kitko prasprūdo idėja, kad kiekvieną laidą kurtų vis kitas režisierius, paskui nusprendėme, kad tai bus menininkai, tarpdisciplininio meno kūrėjai. Labai norėjome eksperimentuoti ir ieškoti naujų raiškos bei turinio formų.
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Iš pradžių ši mintis man atrodė labai rizikinga, nepaisant to, kad daug menininkų pažįstu, stebiu, kas vyksta. Kai pabandėme susirašyti, kas galėtų tokį iššūkį priimti, supratome, kad susidarytų bent dešimties skirtingų laidų ciklas, ir dar labai įdomus. Tokio formato nebuvome niekur mačiusios, nors vėliau prisiminiau „ŠMC TV“. Žinoma, tai buvo visai kas kita.
D. B. Iš karto ėmėme galvoti apie tarpsritiniu bendradarbiavimu grįstą darbo struktūrą, numatydamos, kad menininkams gali būti naudinga profesionalaus režisieriaus ir montažo režisieriaus konsultacija. Pakvietėme prisijungti režisierę Virginiją Vareikytę. Numatyta trukmė – 26 minutės – jau reikalauja ir scenarijaus, ir montažo subtilybių išmanymo, taip pat prisitaikymo prie televizijos auditorijos, kuri yra daug platesnė negu galerijų ir muziejų lankytojai.
Virginija Vareikytė. Visų pirma, noriu pasakyti, kad tai tikrai yra unikalus projektas. Dažnai tenka bendrauti su užsienio dokumentikos kūrėjais, televizijų programų sudarytojais iš Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos ir pan. Televizijų tinkleliai dažnai būna nepalankūs projektams, kuriuos yra sunku įsprausti į stalčiukus. Toks televizijos požiūris yra visiškai suprantamas: siekdama apimti kuo platesnes auditorijas televizija dažnai renkasi formatus, žanrus ir temas, kuriuos yra paprasta greitai suprasti, ir dėl to išlaikyti dėmesį. Dėl to toks projektas kaip „Indivizijos“, kuriame menininkai kalba pasauliui aktualiomis temomis, tačiau nėra sukaustyti vizualinių televizijos kanonų, išsiskiria ne tik Lietuvos, bet ir Europos kontekste.
Nors mano kaip kūrybininkės indėlis į šias laidas yra labiau techninis nei kūrybinis, neslėpsiu, didžiuojuosi pasakodama apie jį kolegoms užsienyje, nes visuomet išgirstu reakciją: „ir pas jus nacionalinis kanalas tai rodo? Oho, koks progresyvus požiūris“. Žinoma, visa tai nebūtų įmanoma, jei Lietuvos nacionalinis transliuotojas nebūtų drąsus, norintis eksperimentuoti, išrasti naujus būdus, kaip informuoti ir formuoti visuomenę.
Kaip atsirinkote menininkus? Ar sunku buvo juos įtikinti dalyvauti? Ar jie patys pasirinko temas, kuriomis norite kalbėti, ar jiems pasiūlėte?
J. M. Jau vien apybraižos pavadinimas – „Indivizijos“, kurį mums sugalvojo kalbos eksperimentatorė Tautė Bernotaitė, sudėjusi du esminius žodžius – individuali vizija – nusako žvilgsnio projekciją į ateitį. Ateities vizijos, grėsmės ir naujos utopijos iš tiesų kuriasi čia pat prieš mūsų akis. Galbūt norą koncentruotis į su netolima ateitimi susijusias problemas lėmė tai, jog tuo metu apie tai skaičiau ir mąsčiau. Meno lauke vis plačiau imta kalbėti apie antropoceną, žmogaus vykdomos veiklos įtaką gamtai, postkapitalistinį būvį, su technologine evoliucija susietas kūno ir mentaliteto modifikacijas, globalizaciją ir t.t. Susikoncentravimas į šį lauką padėjo nustatyti gaires planuojamos apybraižos turiniui, pagal kurias kviestis kūrėjus buvo paprasčiau. Ir sutiko mūsų pasiūlymą visi labai organiškai – juk neprašėme sukurti laidos apie tai, kas nedomintų jų pačių. Taigi, kiekvienas galėjo rinktis sau priimtiną žanrą, vystomą temą, vizualinę prieigą, išlaikydamas savo kūrybos kalbos stilių.
D.B. Man buvo labai svarbu, kokią žinutę skleidžia menininkas, kas jam skauda, taip pat buvo svarbu nuoširdumas, atsakingumas, darbštumas, patikimumas. Pažinau daug naujų kūrybingų asmenybių ir esu jiems visiems labai dėkinga, nes kiekvienas susitikimas buvo išskirtinis. Projektą ketiname tęsti ir toliau.
Kokie klausimai menininkams dabar atrodo aktualiausi?
J. M. „Indivizijų“ cikle atsispindi pastanga pažadinti kritinį mąstymą, priversti suabejoti modernistų ir kapitalistų šlovinta visuotinės pažangos idėja. Raginame įvertinti, kiek kainuoja pažanga ir komfortas? Kaip keičiantis laikui kinta mūsų įpročiai ir vertybės? Kaip beatodairiškas troškimas išnaudoti gamtos resursus kerta šaką, ant kurios sėdime? Kur nuves žmoniją gyvūniška prigimtis ir instinktai? Šie klausimai šiais laikais ateina į galvą jau ne tik menininkams, pakvaišusiems fantastams ir vizionieriams. Jie jau tapę mūsų pačių kasdienių pokalbių dalimi.
Pradėjus kurti „Indivizijas“ viešumoje dar nebuvo Gretos Thunberg, tokios visuotinės, populistiškos diskusijos apie klimato atšilimą. Tačiau jautėme, kad tai temos, apie kurias reikia suteikti progą kalbėti reikia ne tik politikams, aktyvistams, bet ir menininkams. Dar iki šiemetinės Venecijos bienalės pradžios buvome pradėjusios derintis dėl galimybės bendradarbiauti su Rugile Barzdžiukaite, Vaiva Grainyte ir Lina Lapelyte, kurios tuo metu intensyviai ruošėsi parodyti ten „Saulę ir jūrą“. Nors galiausiai to nepavyko padaryti, tačiau be galo džiaugėmės išgirdusios, jog merginos pelnė „Auksinį liūtą“. Tai mums buvo patvirtinimas apie pasirinktos krypties aktualumą, visuotinumą, globalų charakterį. Nuo pat pradžių svarstėme, jog „Indivizijų“ laidos laisvai galėtų transformuotis ir būti rodomos ne tik TV ekrane, bet ir šiuolaikinio meno parodose ir festivaliuose, trumpametražio kino programose.
Gal galite išduoti, kieno kuriamas laidas matysime?
J. M. Žinoma! Kiekviena iš aštuonių dalių ciklo turi savo savininką. Tai menininkas ir kompozitorius Ignas Krunglevičius, dirbęs su komanda Osle, su kuriuo bendravome per atstumą. Jo futuristinis pasakojimas yra apie merginą, atsidūrusią spąstus primenančioje situacijoje ir priverstą daryti sudėtingą sprendimą. Igno darbas pranoksta televizijos apybraižos žanrą – laisvai galėtų važinėti po trumpametražių filmų festivalius. Autorius pažvelgė į uždavinį su didele ambicija, nes jau kurį laiką brandino norą išbandyti jėgas trumpametražiame formate.
Tarpdisciplininio meno kūrėjos Kristina Inčiūraitė ir Aurelija Maknytė pasirinko gamtos ir žmogaus sąveikos temas, tačiau kiekviena vysto jas savaip. Kristina pasitelkia „National Geographic“ stilių, o Aurelija surengia intymų pokalbį su gamtos, kultūros tyrinėtojais ir menininkais medyje įrengtoje kėdutėje. Dviejose apybraižose paliečiama kūno modifikacijos tema. Menininkų duetas Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys kuria jautrų, poetinį pasakojimą apie kūno trapumą, o Danutė Gambickaitė ir Vitalij Červiakov atkreipia dėmesį į ateities sportininko kūną ir naują sportiškumo sampratą. Robertas Narkus seks autobiografiniais faktais iliustruojamą istoriją apie patafizikos institutą (mokslininkų subkultūra, nagrinėjanti žmonijos kvailybę) ir laviravimą atsitiktinumuose kaip kūrybos strategiją. Žygimantas Kudirka pristatys pasakojimą apie įsigilinimą į save ir bendruomeniškumą. O Rudolfas Levulis ir Paulius Mazūras žiūrovams pateiks tikrą iššūkį, pagal dar Andy Warholo patikrintą lėto laiko receptą.
Kuo išskirtinis buvo tokios neįprastos televizijos laidos kūrimo procesas?
V. V. Visas kūrybinis procesas buvo absoliutus eksperimentas ir dėl to turbūt buvo įdomiausia dirbti. Atskiri šių laidų elementai galbūt ir nėra jokia naujiena, tačiau visų kartu simbiozė kuria precedentą. O tai reiškia, kad nėra jokių taisyklių, kad reikia atsiverti tam, kas atsitinka, ir galvoti, kaip geriausiai tai išnaudoti laidų turinio labui. Tam tikrame mentaliniame lygmenyje tokia logika labai artima ir dokumentiniam kinui. Turbūt labiausiai atpalaiduojanti dalis yra tai, kad kuriant šias laidas negali būti blogų atsakymų, blogų sprendimų, nes nėra atskaitos taško apibrėžimo, dėl to tiek menininkai, tiek mes turime labai stipriai susijungti su intuicija ir atrasti, kas mums visiems artimiausia.
Kalbant su menininkais apie turinį stengiausi suprasti motyvus, lūkesčius ir kokį rezultatą jie bando pasiekti patys. Turiu pasakyti, kad tikriausiai mano darbas dažniausiai yra išklausyti, patarinėti tekdavo labai retai. Tikriausiai tai – ir labai psichologinis momentas: įsivaizduoju, kad kai turi papasakoti savo idėją žmogui, kuris darbuojasi kiek kitame lauke, jau bekalbėdama pradedi rasti atsakymus ar reikalingus sprendimus. Arba, kai išgirsti kito žmogaus reakciją, tuomet išaiškėja, ar tu nori tokios reakcijos, o gal tau tokia reakcija yra nesvarbi, o gal kaip tik tai ir yra tai, ko mažiausiai nori. Toks „veidrodinimo“ efektas man priimtiniausias dirbant su galingą vaizduotę turinčiais žmonėmis, kurių darbą turiu supakuoti į televizijos formatą. Jaučiu, kad didžioji dalis proceso tokia ir buvo.
J. M. Vienas svarbiausių principų, kuriais vadovavomės – pagarba autoriaus pasirinkimams ir laisvė kalbėti savo balsu. Pritardama Virginijos mintims, noriu padėkoti visiems menininkams, su kuriais dirbdamos džiaugiamės ypatingais metais. Tikiuosi, jog ir jiems šis projektas atnešė gerų patirčių.
Kokiam žiūrovui skiriate šią laidą?
D. B. Aktyviam, smalsiam ir žingeidžiam žiūrovui, kuris ieško naujo gero turinio. Manau, sėdėti namuose žiemišką šeštadienį prie televizijos ekrano arba draugų ratelyje ir žiūrėti tokias laidas bus malonu net ir tiems, kurie šiaip nevaikšto į parodas ir pirmą kartą susidurs su šių menininkų pavardėmis. Aišku, kai kurių kūrėjų darbai bus iššūkis žiūrovui! Labai džiaugiamės ir dėkojame „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui“ už inovatyvių idėjų paramą ir suteiktą dalinį finansavimą.
J. M. Man patiko, kaip sakė Virginija – „Indivizijos“ sukuria galerinę patirtį televizijoje. O galerinė patirtis ne visuomet maloni ir patogi – ji gali būti kupina prieštaravimų, klausimų, į kuriuos kartais sunku rasti atsakymą. Kai kurios laidos laužo bet kokius standartus, todėl esame pasiruošusios ir kritikai, ir komplimentams. Neutralių nuomonių greičiausiai nebus. „Indivizijos“ – savotiškas „Trojos arklys“, kuris pirmą kartą įveda ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje žinomų šiuolaikinio meno kūrėjų darbus į žydrąjį ekraną.
8 dalių ciklas „Indivizijos“ – nuo sausio 4 d., šeštadieniais, 13.30 val. per „LRT Plius“.
Laidą iš dalies remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.