Romano „Nepriklausomybė“ herojus Adomas ant pečių laiko visą pasaulį. Dirba šefu restorane, rūpinasi atmintį beprarandančiu despotu tėvu, paauglystės dramų draskoma dukra Toma ir net į karjerą panirusia žmona Ilze. Gal iš šio užburto rato padės ištrūkti jaunas teatro režisierius Kasparas? Tačiau šį vis labiau intriguoja ne tik Adomas, bet ir jo tėvo, kadaise garsaus dramaturgo, kūrybinis palikimas. Romaną išleido BALTO leidybos namai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Pirmąjį romaną „Svetimkūniai“ vadinu savo skaudulių rinkiniu, – sako autorė. – Su juo rizikavau atverdama širdį, dabar žaidžiu kur kas platesnių kontekstų lauke. Šiame kūrinyje, visai kaip ir „Svetimkūniuose“, man buvo svarbu pergalvoti stereotipus, kuriais gyvename. Veikėjai atsiduria situacijose, kurios būtų absoliučiai įprastos ir suprantamos, net pateisinamos, jei vaidmenys būtų apversti. Dalis skaitytojų, neabejoju, jausis nepatogiai. Kai kurie pasipiktins. Keli beta skaitytojai, ypač vyresni vyrai, man prisipažino, kad nesugebėjo knygos pabaigti – jautėsi pastatyti akis į akį su savo baimėmis, kurių net nemanė turintys. Priėmiau tai kaip nemenką komplimentą ir net kaip ženklą, kodėl ši istorija reikalinga. Jei knyga supykdo – man tai komplimentas.“
Interviu su Patricija Tilvikaite – apie dainą, nuo kurios prasidėjo naujas, vienišą rašytojo darbą ir skaitytojų reakcijas.
– Debiutinis romanas „Svetimkūniai“ pasirodė vos prieš metus. Kaip spėjai parašyti naują knygą?
– Kai „Svetimkūniai“ jau buvo atiduoti leidyklai, laukė dar daug darbo ir daug rankų, per kurias knyga turėjo pereiti, kad pasiektų skaitytoją. O aš jau gyvenau nauja istorija. Kaip ir pirmasis romanas, „Nepriklausomybė“ labai įsakmiai pareikalavo dėmesio, žinojau, ir kokie veikėjai figūruos, ir kur, ir ką veiks. Tiesa, ne taip kaip su pirma knyga, čia laukė daugybės informacijos rinkimas. Norėjau papasakoti apie sudėtingas ligas, slaugą, sovietmetį ir teatrą – tiek seniau, tiek dabar. Turėjau perskaityti nemažai knygų pačiomis įvairiausiomis temomis, kad jausčiausi pasiruošusi. Skaičiau mokslinę, istorinę literatūrą, romanus, varčiau aprašomo laikmečio albumus, žiūrėjau daugybę interviu, spektaklių įrašų, skaičiau tam tikrų asmenų pareiškimus socialiniuose tinkluose, jų interviu.
– Nuo ko – įvykio, istorijos, idėjos – pradėjo bręsti „Nepriklausomybė“?
– Mano tėtis labai mėgsta grupę „Pet Shop Boys“ – užaugau su jų dainomis, albumais, koncertų įrašais ir vaizdo klipais. Dar tada, kai angliškai pati nelabai gerai mokėjau ir tėčio klausdavau, ką kas reiškia, man įsiminė jų daina „Can You Forgive Her?“. „Pet Shop Boys“ dainuoja apie vyrą, negalintį užmigti ir įsitikinusį, jog ištiko infarktas. Jis privalo sau pripažinti, kad nors šalia miega žmona, jis – įsimylėjęs kitą. Klausytojas nustemba, kai dainos lyrinis herojus savęs paklausia: ar galėtum jai atleisti? Už visus kartus, kai privertė tave jaustis blogai, kai juokėsi iš to, ką mėgsti, kai tyčiojosi ir niekino? Vyras prisimena jaunystės patirtis, pirmuosius seksualinius potyrius, vėl ir vėl klausia: ar galėtum jai atleisti? Ar galėtum atleisti už gyvenimą, kurį praleidai meluodamas sau, jai ir kitiems?
Nešiojausi šios dainos istoriją nepaprastai ilgai, tikriausiai ji mane domino ir kaip sociologę, toji mintis apie žmogų, svarstantį apie atleidimą – sau, kitiems, gyvenimui, – atrodė labai svarbi. Ir kai ėmiausi rašyti „Nepriklausomybę“, būtent šios dainos, o ne mano pačios žodžiai ant tuščio lapo nugulė pirmiausia. Visai kaip pirmasis romanas, šis eina koja kojon su mane įkvepiančia muzika.
– Romane pasakoji jautrią ir sudėtingą istoriją – kas tau buvo svarbiausia pasakyti?
– Turbūt svarbiausia pabandyti griauti nusistovėjusias normas, kurios nebeturi vietos modernioje visuomenėje. Nekalbu apie amžinas, reikalingas vertybes. Kalbu apie baimes, kurios žudo, apie įsitikinimus, kurie naikina, apie nostalgiją, kuri neleidžia eiti į priekį.
Rašydama daug bendravau su mokyklų socialiniais darbuotojais, psichologais, kurie dirba su paaugliais. Norėjau remdamasi specialistų patirtimis atspindėti, ką reiškia auginti sutrikimų turintį vaiką, kaip nagais ir dantimis reikia kovoti dėl to, kad jis gautų visą reikiamą pagalbą, kad nebūtų atstumtas, kad jo poreikiai buvo atliepti.
Taip pat domino ir savęs paieškos, meilės, pagarbos temos. Stebėdama aplinką, įtakingus vyrus, negalėjau negalvoti apie tai, ką turėtume daryti su monstrais. Viskas aišku, kai jie tiesiog elgiasi siaubingai, – o kas, jei koja kojon eina talentai, kuriais neįmanoma nesižavėti? Gyvenimus ir istoriją keičiantys pasiekimai? Daug svarsčiau, kaip ir „Svetimkūniuose“, apie motinystę ir tėvystę. Man labai jautrus ir artimas, savas ir svarbus „Nepriklausomybėje“ aprašomas tėvo ir dukros santykis, nes labai daug jo pasiskolinau iš savo pačios pokalbių su labai mylimu tėčiu.
Negalėjau negalvoti ir apie tai, kokius skirtingus standartus visuomenėje keliame tėčiams ir mamoms. Ką leidžiame vieniems ir dėl ko smerkiame kitus? Kodėl tėvams, rodos, leidžiame ir atleidžiame daugiau? Kuo apskritai skiriasi moterų ir vyrų karjeros kelias, ypač ten, kur išvaizda tokia svarbi? Ar tikrai aktores ir aktorius vertiname vienodai? Kurių trumpesnė galiojimo trukmė? Kodėl vyrai taip ilgai gali vaidinti geidžiamus jaunikius, o moterys, vos įžengusios į ketvirtą dešimtį, jau daugelio akyse tinkamos vaidinti nebent susirūpinusias mamas? Žinoma, išimčių yra, bet lūkesčiai ir reikalavimai vyrams ir moterims nepaprastai skiriasi.
– Iš tiesų, romane paliečiama daug temų – jas sunku net išvardinti. Tikriausiai autoriams visada nelengva trumpai pristatyti, apie ką jų knyga?
– Pamenu, viename dideliame knygų renginyje stovėjau ir žiūrėjau, kaip labai nėščia moteris vartė mano „Svetimkūnius“. Kai paklausė, ar verta skaityti, pusiau juokais pasakiau, kad verta, jei planuoja būti gera mama. Pasisekė, kad abiejų humoro jausmas sutapo, kad abi nusikvatojome, – o juk galėjau nemenkai įžeisti.
Niekada nepamiršiu ir įvykio Knygų mugėje – viena moteris perskaitė „Svetimkūnių“ dedikaciją: „Knyga apie blogas motinas ir blogus tėvus, ne jiems, tik apie juos.“ Moteris suskubo knygą užversti – čia ne man, sako, aš – gera mama! Šalimais stovėjusi mergina atsakė greičiau nei aš: „Ne jums spręsti.“ Tai parodė, kad toje pačioje temoje galimas toks milžiniškas emocijų diapazonas. Ir net nežinau, kuriai iš tų moterų, jei abi jau perskaitė, galiausiai „Svetimkūniai“ labiau surezonavo.
Jei tik visiems atpasakočiau siužetą, nepavyktų atskleisti man svarbiausio kūrybos aspekto – ryšio kūrimo. Apie tai ir yra „Nepriklausomybė“. Apie ryšį ir dialogą. Taip pat ir apie suvokimą, kai šis neįmanomas.
– Kodėl nutarei nelaukti, kol skaitytojams susigulės „Svetimkūnių“ įspūdžiai, o tu apsiprasi su nauju autorės vaidmeniu, o iškart šovei ir antrą romaną?
– Tikriausiai neturėjau minties nei laukti, nei nelaukti, dariau tai, ką norėjosi daryti labiausiai, – rašiau. Žinoma, padėjo ir tai, kad pirmasis romanas buvo priimtas labai palankiai, kad atsiliepimai plaukė, kad leidykla vis džiugino geromis naujienomis – išleido ir antrąjį limituotą leidimą, ir pakvietė įrašyti „Svetimkūnių“ audioknygą. Tai padėjo patikėti savo jėgomis, patikėti, kad šios istorijos reikalingos, laukiamos.
Labai daug bendravau su pirmojo romano skaitytojais. Tikriausiai esu žmogus, kuris nuolat ieško ryšio, kuris prisiriša, neatsiriboja. Tai vienu metu gali ir nepaprastai įskaudinti, nes rūpi absoliučiai viskas, ir augina – tas apsimetėlio sindromas visuomet kažkur kirba, bet rašant antrą knygą galėjau kur kas garsiau girdėti save, o ne jį.
Galiausiai, kai jau ruošiau atiduoti „Nepriklausomybę“ leidyklai, viską vainikavo Nicko Cave koncertų turas Europoje. Apsilankiau dviejuose šio mano mylimo atlikėjo koncertuose, ir per vieną iš jų, būtent per dainą „O’ Children“, kurios ištrauka įrašyta „Svetimkūnių“ pradžioje, palei pirmąją eilę vaikščiodamas atlikėjas priėjęs paėmė mane už rankos. Priėmiau tai kaip ženklą – kaip galėčiau nepriimti? Negalėjau negalvoti, kad kažkokiu man pačiai nebūtinai suprantamu lygmeniu einu tinkamu keliu. O net jei tai tebuvo sutapimas, tikriausiai jam, kaip menininkui, būtų gera suprasti, kad kitam kuriančiam žmogui suteikė vilties ir ženklą, kurio taip reikėjo. Rašymas – baisiai vienišas reikalas, kartais norisi kabintis į simbolius, detales, mažmožius. O čia pasirodė ne joks mažmožis – tobulas būdas paleisti „Svetimkūnius“ ir eiti pasitikti „Nepriklausomybės“.
– Kaip jaučiasi rašytojas, kai pradeda gauti atsiliepimus, padėkas ar pastabas?
– Turbūt jokia naujiena, kad atvirumas gimdo atvirumą, bet tuo tik darkart įsitikinau, kai išėjo „Svetimkūniai“, kai į mano labai skausmingus pasidalinimus skaitytojai sureagavo ir patys dalindamiesi: ir man asmeniškai rašydami, ir per apžvalgas, atsiliepimus, susitikimus. Užplūsta daugybė emocijų – kartais žaviesi, kaip žmonės interpretuoja tavo kūrybą, kiek spalvų jai suteikia per savo patirtis, kartais net baisu, kai pamato dalykus, kuriuos pats nuo savęs bandai nuslėpti. Nuostabu pamatyti, kaip skaitytojai atranda savyje empatijos ir užuojautos net neigiamiausiems veikėjams, kokią emocijų puokštę ištraukia mano romanas. Bet turiu nuojautą, kad „Nepriklausomybė“ bus priimta aštriau. Visgi ji paliečia ne tik asmeninius, bet ir visos šalies skaudulius.
