Paskutinę auką Kraujaleidys nužudė jau prieš septyniolika mėnesių, bet operacija „Gegužinė“ nė nepasistūmėjo. Žiniasklaida nerimsta, viršininkai reikalauja rezultatų, tačiau tyrimas tiesiog grimzta į dugną.
Dabar tikrai ne laikas užsiimti kitomis bylomis, tačiau kriminalistė seržantė Liusė Makvei neturi kito pasirinkimo. Būdamas vos vienuolikos, Benediktas Strakenas susekė ir nužudė benamį. Niekas taip ir neišsiaiškino, kodėl Benediktas taip pasielgė, bet, atsėdėjęs kalėjime šešiolika metų, jis ir vėl sugrįžta į gatvę – sumuštas, persigandęs, įsitikinęs, kad paslaptingieji „Jie“ nori jį sučiupti, ir maldaujantis Liusės pagalbos.
Panašu į paranoją, bet jei jis teisus? Jei jis įsipainiojęs į kur kas rimtesnį ir šiurpesnį nusikaltimą, nei Liusė žino? Jei Kraujaleidys nėra vienintelė siautėjanti pabaisa? Ir kas nutiks, kai Liusė nuspręs juos sugauti?
Anksčiau išleistos autoriaus knygos: „Arti tiesos“, „Sutrupinti kaulai“, „Tamsus kraujas“, „Tuščios akiduobės“, „Gęstanti šviesa“, „Šaltas granitas“, „Atvira žaizda“ ir „Skerdykla“.
Knygą iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Liusė sėdėjo už skolinto stalo, atidžiai apžiūrinėdama atspausdintus lapus su Benedikto rašinėliu. Lėtai ir užtikrintai. Raudonu tušinuku apvesdama kiekvieną išterliojimą. Nors jie nebūtinai buvo reikšmingi. Vien tai, kad puslapiai buvo išterlioti, dar nereiškė, kad juos išterliojo ji. Galbūt jie buvo išterlioti prieš daugybę metų. Šito nustatyti neįmanoma.
Ji klestelėjo į atlošą.
Įsistebeilijo į nešvarias lubų plyteles.
Tas prakeiktas galvos skausmas sugrįžo, pulsavo, it kaukolėje būtų įkalinta kokia baisybė, kvėpavo. O vaistų nuo skausmo nebeturėjo. Ir nesvarbu, kad jau buvo gerokai viršijusi rekomenduotiną paracetamolio ir aspirino dienos dozę.
Reikės pakentėti, kol vėl pavyks jų įsigyti.
Ji vėl pakėlė rašinį. Ketvirtą kartą nuo atvykimo į būstinę permetė akimis ištrauką apie kaimynų šunį. Kaip galima perskaityti ją ir nesuprasti, kad Benediktas Strakenas yra pabaisa? Bet jis juk buvo ne vienas, tiesa?
Gerai, galbūt ji gali patikėti, kad nunuodijo pono Denholmo šunį netyčia, kai buvo maža, bet savo mamą? Tai negalėjo būti tiesa – jei mama būtų nunuodyta, būtų likę pėdsakų, tiesa? Tyrimas: kvotų užrašai, skrodimų ataskaitos, kaimynų apklausos, eiga ir išvados.
Liusė įsijungė biuro kompiuterį ir prisiregistravo. Paleido sistemoje vos krutančią paiešką. Atsilošė laukdama, kol pasirodys rezultatai. Vis laukė. Ir laukė.
Uff...
Ir kurgi Ilgšis, kai jo prisireikia? Jam šitas daiktas visada suveikia.
– Khem?
Ji nuleido pečius:
– Ko dabar?
Kraujaleidys įsitaisė ant stalo krašto ir ėmė raustis po Benedikto rašinėlio lapus:
– Atrodo, kad matau kai ką, kas tau praslydo pro akis, mergyt, – jis iškėlė pirmąjį A4 lapą. Puslapio krašte raudonai buvo apibraukti trys ar keturi išterliojimai. – Gal nori pamėginti spėti?
– Niekad nemaniau, kad kraustymasis iš proto – toks erzinantis procesas.
Jis užvertė akis:
– Esu tik tavo pasąmonės apraiška, gal pamiršai? Taigi, jei vis dar esu čia ir tave erzinu, tai tik dėl to, kad bandai pati sau kažką pasakyti.
Ji pratisai ir virpančiai iškvėpė:
– Tada tęsk.
– Kiek priterliojimų matai šiame puslapyje?
– Keturis. Juk apvedžiojau juos, po velnių.
– Būtent. Keturios dėmės, visos lapo pakraštyje, – jis padėjo lapą jai prieš nosį ir iškėlė kitą. – O šičia?
– Trys.
– Šaunuolė, – lapas nugulė šalia kito. – O šitame?
Ji išplėšė trečiąjį lapą jam iš rankų:
– Jau baigei?
– Gerai, – linktelėjo. – Pabandykime kitoniškai: ar pameni, kai Benediktas atėjo čia trečiadienį, kaip jis stengėsi išlyginti iš laikraščio išplėštą straipsnį?
– Na, jam buvo nelengva – jo kairė buvo sulaužyta, o jis kairia... – ji pažvelgė į popieriaus lapą, glamžomą pirštų. – Benediktas Strakenas yra kairiarankis.
– O jei ką ir žinome apie pasaulį, tai nebent tiek, kad kariarankiams jis tikrai nepritaikytas. Kai rašo dešiniarankiai, jie traukia ranką nuo raidžių, o kairiarankis turi stumti ją per viską, ką užrašė. Bet mus norima įtikinti, kad vienuolikmetis Benediktas sugebėjo prirašyti dvylika A4 lapų pusių per nustatytos trukmės egzaminą ir nesuterlioti bent kelių žodžių per vidurį?
– Jį parašė ne Benediktas Strakenas, – štai iš kur visi tie nujaučiami neatitikimai: taip negalėjo rašyti įbaugintas berniukas iš kvotos kambario. Tai rašė ne jis. Ji atsilošė:
– Kalės vaikas.
Kraujaleidys bakstelėjo jai į petį ir su baterijos rūgščiai prilygstančiu kartėliu tarė:
– Argailas tau melavo. Kalbėjo visas tas nesąmones apie nestabilią Benedikto psichiką, apie eugeniką ir rasizmą, kai visą laiką tik apsimetinėjo! – bakstelėjo dar kartą. – Argailas laiko tave kvaile. Manė, kad patikėsi jo melais, – bakst. – Lažinuosi, kad dabar juokiasi iš tavęs. Sėdi savo kabinete ir juokiasi, pasakodamas draugams, kaip apdūmė akis kvailai, priedurnei, lengvatikei Liusei Makvei, – bakst. – Negi leisi jam taip lengvai išsisukti?
Baksnojantis pirštas ir vėl pakilo, bet Liusė numušė jį:
– Šunsnukis.
Išsitraukė telefoną. Vienas neperskaitytas pranešimas, vienas praleistas skambutis. Nei vienas, nei kitas nebuvo nuo Argailo, tad atsidarė kontaktus ir susirado jo numerį. Netrukus Šv. Miko direktoriaus pavaduotojas gaus šalto dušo.
– Teisingai, paskambink jam, – Kraujaleidys vilkiškai išsišiepė. – Pranešk, kad mes jau keliaujame pas jį. Pranešk, kad gerai pakankinsime, visai kaip daktarą Kristiansoną. Pranešk...
– Užsičiaupk, – ji paspaudė skambinimo mygtuką.
Argailas greičiausiai buvo palinkęs virš telefono, nes atsiliepė beveik akimirksniu:
– Liuse? Kaip malonu, kad taip greitai paskambinai. Ar vilionė canard et echalotes au vin tau nepasirodė pernelyg...
– Ar tu prisidėjai?
Telefone įsivyravo tyla.
Kompiuteris galiausiai išstenėjo atsakymą į jos užklausą.
– Prie ko, Liuse? – iš visų jėgų stengdamasis išlaikyti šaltą protą. – Neturiu žalio supratimo, apie ką...
– Lažinuosi, kad įsivaizdavai, jog labai gudriai sugalvojai.
Pasirodo, po mamos mirties buvo atliekamas tyrimas – ekrane pasirodė daug nuorodų į bylos ir dokumentų identifikacinius numerius. Po velnių. Policija netirdavo mirties nuo krūties vėžio – tiriama tik esant įtartinoms aplinkybėms. Tirdavo, kai žmogus būdavo nužudomas.
Kas, jei Čarlis buvo teisus?
– Liuse, ar viskas gerai? Kartais nuo smūgio į pakaušį žmonės... nebesusigaudo kas ir kur.
Ji nusirašė bylos numerį į knygutę ir piktai suurzgė:
– Puikiai padirbėjai, tikrai labai įtikinamai.
– Ar tu lankeisi pas daktarą, nes man neramu...
– Tačiau pamiršai vieną dalyką, Argailai: Benediktas Strakenas yra kairiarankis.
Tyla.
Ji susirinko lapus, atsistojo ir išjungė kompiuterį.
– Atleisk, Liuse, bet nesuprantu, kaip tai susiję. Jis pastūmė tave po traukiniu, ir kas, jei susitrenkei galvą rimčiau, nei įsivaizduoji? Ar jauti svaigimą ar bent menkiausią pykinimą?
– Tu man melavai! – pagriebė paltą nuo kabyklos prie durų.
– Liuse, neįsivaizduoju, kas, tavo nuomone, įvyko, bet galiu patikinti, kad aš nieko nedariau – nedaryčiau nieko, kas gali tave įskaudinti. Dėl to manau, kad tau galėtų praversti pagalba. Keslhilo ligoninėje turiu draugų, galėtume gauti vizitą tuojau pat. Ten...
Padėjo ragelį, piktai žengė pro duris, o tada nukulniavo koridoriumi.
Negi laiko ją visiška kvaile?
Pasuko už kampo, ėmė leistis laiptais, kaukšėdama kulnais į betoninius laiptelius.
Spėjo nusileisti kaip tik tuo metu, kai dvivėrės sulaikymo kamerų durys atsivėrė ir pro jas įvirto Ilgšis varvančia, tamsiai pilka odine striuke.
– Sveika, seržante, – nusiėmė permirkusią kepuraitę. – Pasikalbėjau su profesore Retrei: savaitgaliui ji išvykusi į Birmingemą, ir, kaip bebūtų netikėta, užmiršo surašyti, kur Kristiansonas vykdė savo tyrimus. Bet... – ištempė pauzę: – Sakė, kad gali būti, jog fakultete kas nors dar trinasi, nes turi terminą, tad patraukiau tenai, – Ilgšis nusipurtė lyg peraugęs juodas terjeras.
Liusė stengėsi neišsiduoti, kad laukia atsakymo sulaikiusi kvėpavimą:
– Ką nors sužinojai?
– Nea. Universitetas užrakintas patikimiau nei milijonieriaus piniginė. Nieko nepešime, kol universitetas atsidarys pirmadienio rytą.
Dėkui Dievui.