Naują veiklą atradęs aktorius Povilas Budrys: mes visi visur jau pavėlavome, tiesiog pradėkime būti

Į kūrybą pasinėręs, tapantis ir mažosios plastikos skulptūras kuriantis aktorius Povilas Budrys, paklaustas, ar visi šie talentai, einantys šalia aktorystės, yra kaip dovana, sakė, kad žmogus – keistas sutvėrimas, – viską norisi išbandyti. „Vaidmenys irgi yra savęs išsibandymas... Visą laiką dailininkams jaučiu pavydą, kad jie gali savo rankomis kažką padaryti. Norėčiau pabandyti, nepretenduodamas tapti dailininku ar skulptoriumi, tiesiog pasižiūrėti, ar aš galiu. Nuo mažumės nebuvau tas berniokas, kuris drožinėja, o dabar atėjo laikas. Žinojau, jeigu pradėsiu – bus daug darbo, medienos drožlių... Bet kažkaip įsitraukiau. Medis artimas, šiltas, įvairus, traukia akį, galbūt todėl, kad esame lietuviai. Bet, ko gero, jeigu su metalu būčiau pradėjęs dirbti – lygiai taip pat būtų. Svarbu atrasti džiaugsmą, – gyvenime jo yra mažai“, – sakė P. Budrys.

Moko save pamatyti džiaugsmą

Tapytojo Audriaus Gražio meno galerija, neseniai įsikūrusi pačioje Užupio širdyje, Jono Meko skersvėjyje (Užupio g. 24) skelbia parodų–susitikimų ciklą „Sonarai“. Šio ciklo dalimi tapo aktoriaus P. Budrio tapybos ir mažosios plastikos darbų ekspozicija.

„Mano paveikslai kurti prieš keliolika metų. Drožinėti pradėjau neseniai, prieš porą metų. Sukurti savo rankomis kūrinį – gan įdomu, o pamačius, kiek medis turi visokių savybių – patiri malonumą. Ir džiaugsmą, – jeigu kažkas pavyksta. <...> Kai man džiaugsmo maža, tai ir ieškau jo – ir ten, ir ten... Mokau save pamatyti džiaugsmą, nes man to reikia, trūksta, susirandu dar vieną įdomumą, – kalbėjo P. Budrys. – Mūsų niekas nemokė, kaip atsipalaiduoti, daug visokių problemų, o čia savotiška, galima pavadinti, meditacija. Sėdi, galvoji, žiūri, įsijauti... viena problemą pašalini, prisijungdamas prie kitų minčių.“

P. Budrio monospektaklyje „Kim Juri“, sukurtame pagal šiuolaikinio Pietų Korėjos rašytojo Hailji (Rim Jong Joo) romaną „Parodymai“, medinės statulėlės taip pat atlieka vaidmenį.

„Kurdamas statulėles nežinojau, kas čia bus, bet paskutiniame spektaklyje „Kim Juri“ jos tapo žmonėmis, apie kuriuos kalbu. Galima visai nieko nerodyti, tik kalbėti, galima parodyti nuotraukas... Bet pagalvojau, kodėl negalėtų būti tos mažos skulptūrėlės? Dabar jos kartu su manimi gyvena spektaklyje, ir vaidina“, – skirtingus menus sujungiančią giją atrado P. Budrys.

Į aktorius žiūri pagarbiai

P. Budrys yra sukūręs daug stiprių ir reikšmingų vaidmenų – režisierių Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo spektakliuose.

Jurodivas Nikolka – „Borise Godunove“(rež. E. Nekrošius), Ponas Landaueris „Didvyrių aikštėje“ (rež. Krystianas Lupa), Polonijus „Hamlete“ (rež. E. Nekrošius). Dievas ir Vagneris „Fauste“ (rež. E. Nekrošius), dusyk Šekspyro herojus Prosperas (rež. O. Koršunovas), Lancelotas – „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ (rež. J. Vaitkus), ir begalė kitų.

Kai kurie aktoriai prisipažįsta, kad tokie rimti įsikūnijimai į vaidmenis – išsekina, o tekstai, kuriuos jie turi mintyse, tiesiog persekioja. Paklaustas, iš kur turintis tiek daug jėgų vaidinti, P. Budrys sakė, kad norėtų turėti jų daugiau.

„Sveikatos ir jėgų – tai, ko linkime sau visą laiką. Tie tekstai, kuriuos mes išsakome, jeigu panaudotume nors dalį savo gyvenime – būtume išmintingi. Deja, kartais tie tekstai ne vien tik persekioja, bet duoda gyvenime tokį priminimą. Kai kurie sakiniai, kai kurie tekstai, jie – toks credo arba motto, duoda impulsą nenusivilti, priminti sau. Tie žmonės, kurie rašė pjeses – protingi, jų tekstai įsimena ilgam. <...> Aktoriams vaidmenys – taip pat kažką duoda. Galbūt savo gyvenimo vaidmenį būtų labai sunku suvaidinti, neturint kitų vaidmenų. Mes esame egoistai, kuriems visko maža... Bet tai, kad išbandome save visur – tai duoda šiek tiek platesnį savęs suvokimą. Nežinau, kas būtų, jei nebūčiau vaidinęs, atrodo, būtų labai neįdomu ir liūdna“, – atvirai kalbėjo P. Budrys.

Vis dėlto, aktorystė – sudėtinga profesija. Ne veltui ja žavimasi, kaip ir pačiais aktoriais? „Aš taip pat žaviuosi kitais aktoriais. Net jei ir juos matęs įvairiose gyvenimo situacijose, kurios atrodo nekokios.... Bet aš gerbiu kiekvieną aktorių, kuris eina į sceną, jie man kaip pusdieviai atrodo iki šiol. Nežinau, kodėl, nuo vaikystės išlikę. Keista, kad savęs tokiu nelaikau, kuriuo verta žavėtis... bet į visus aktorius – ir jaunus, ir pagyvenusius – žiūriu pagarbiai, yra toks jausmas, man atrodo, jis neblogas“, – pažymėjo P. Budrys.

„Čia ir dabar“

Teatras egzistuoja tūkstančius metų, tačiau teatralai kažkaip sugebėjo išsaugoti pagarbos scenai ir aktoriui jausmą, ypatingą ir mistišką atmosferą. Kaip jiems tai pavyko?

„Gal todėl, kad teatre viskas vyksta gyvai – čia ir dabar. Kažkokio bendravimo elementų gyvenime trūksta. Ko mes einame į teatrą? Einame save pamatyti kitaip, pažvelgti kitu kampu. Atrodytų, tos pačios istorijos, bet įdomu, kaip jas perteiks kitas. Tiesiog žmogų praturtina teatro reiškinys – ir vaidinantį, ir žiūrintį“, – sakė pašnekovas.

Ko gero, nemaža dalis pasirinkusiųjų aktorystę svajoja atlikti vienokį ar kitokį vaidmenį. Kalbai pasisukus apie trokštamus vaidmenis, P. Budrys svarstė, kad beveik viską, kaip ir suvaidinęs.

„Vaidinau ir kvailius, ir filosofus, ir sergančius, ir sveikus, ir dievus, ir velnius... Bet neturėjau tokio [nusistatymo], kad būtinai suvaidinčiau tą ar kitą personažą, tikrai ne. Vienas įdomiausių vaidmenų – Šekspyro pjesės „Audra“ veikėjas Prosperas, suvaidinau jį du kartus. Kažkada galvojau (dabar tikriausiai keista), kad mano arkliukas bus komedijiniai vaidmenys. Bet mane įtraukė į rimtus vaidmenis... ir prasidėjo. Bet man patiko juokauti, būdavo visiems smagu! Ko dar nepadariau? Nesuvaidinau klouno. Kartais namuose užsidėdavau raudoną nosį, pakvailiodavau su savo vaikais, bet toliau – neišdrįsau“, – prisipažino aktorius.

Povilas Budrys

„Ko mes einame į teatrą? Einame save pamatyti kitaip, pažvelgti kitu kampu. Atrodytų, tos pačios istorijos, bet įdomu, kaip jas perteiks kitas. Tiesiog žmogų praturtina teatro reiškinys – ir vaidinantį, ir žiūrintį“

Kokie ateities planai, sumanymai, svajonės? „Reikia tęsti tuos darbus, kurie yra. Ką tik išėjo spektaklio premjera, paroda atidaryta. Bet planų – nelabai turiu. Ko sau, linkiu ir kitiems: pradėti išmokti džiaugtis tuo, kas yra. Išeina premjera – gerai. Bet aš nemoku pasidžiaugti tuo, kas yra. Iškabinome paveikslus, statulėles – pasižiūriu, Dieve, čia aš padariau! Kodėl aš nesidžiaugiu? Tie darbeliai man teikia džiaugsmą, reikia ne tiek priplanuoti, bet pasidžiaugti – tuo, kas yra. Mano planai tokie – išmokti daugiau džiaugtis. Planai, planai, planai... Man patiko viena frazė: kur mes skubame? Mes visi visur jau pavėlavome, tiesiog pradėkime būti“, – sakė P. Budrys.